“JIS IR JI”

Nenuilstančioji Birutė Mar bent porą kartų per metus padovanoja visuomenei mažą, užtai subtilaus skonio ir ilgam įsimenančią dovanėlę. Pernai prieš pat naujuosius metus – kamerinis spektaklis „Laiškai į niekur“ – Marinos Cvetajevos, Boriso Pasternako ir Rainerio Marijos Rilkės laiškų ir poezijos motyvais. Šįmet, neilgtrukus po Velykų – „Jis ir ji“ pagal Jono Biliūno ir jo žmonos Julijos Janulaitytės susirašinėjimą, Biliūno kūrinius.

Rašytojų klubas prigužėjo pilnutėlis… pagyvenusių žmonių. Matyt, tų, kurie Biliūną skaitę ne pagal dabartinę apkarpytą mokyklinę programą, iš kurios viena „Dviračio šou“ žvaigždė (ne „Dviratyje“, o per radiją!) siūlė grūsti lauk ir „kaimo grafomanę“ Žemaitę.

Prieš šimtą metų

Birutės Mar spektaklis (scenarijus, režisūra) galėjo sudominti ir jaunimą. Nuostabioji ir graudžioji meilės istorija, nutikusi ne prieš kelis amžius Veronoje, o prieš šimtmetį Lietuvoje, kuri tada ir Lietuva nebeturėjo teisės vadintis, papasakota jautriai, pagaviai, disponuojant kukliausiomis priemonėmis, bet užsimojant gana plačiai – priminti ne tik liūdną meilės pasaką, bet ir mums nepažinų laiką, kurio geografija driekiasi nuo Anykščių, Šiaulių, Panevežio iki Leipcigo, Ciuricho, Berlyno ir Zakopanės.

…Jono Biliūno vaidmeniui Birutė Mar pasikvietė Aleksą Kazanavičių, pataikydama, kaip sakoma, į dešimtuką. Trapaus, jautraus talento artistas. Jo skaidri akvarelinė vaidyba be regimų pastangų perkelia mus į laikus, kur buvo kitaip svajojama, kitaip mylima, o tuokiamasi – iki mirties. „Ar tamsta ištekėtum už tokio, kuris be skolų nieko neturi?“ Biliūnas išties turėjo skolų, nes nuo ketvirtos klasės pats save išlaikė. Tad ne be liūdnoko humoro pridūrė: „Kas iš mudviejų pirmas mirs – likęs skolas abiejų išmokės“.

…Kai būsimasis rašytojas su „Žiburėlio“ stipendija iškeliavo į garsingąjį Leipcigo universitetą, tarp Leipcigo ir Panevežio ėmė skrajoti laiškeliai ir „postkertės“ – kupini ilgesio, nerimo, žinių alkio iš Tėvynės. „Nejaugi ten pas jus nieko naujo neatsitinka, kad rašydama kokių naujienų nepapasakoji, tarytum visa Lietuva išmirusi…?“

Po vestuvių. „Plaučių sloga“

Vestuves atšoko Julijos gimtuosiuose Degimuose. „Šiokie tokie pyragai buvo iškepti iš vakaro“ – nes santuoka su vargeta studentu ciciliku šeimos nedžiugino – nei davatkos sesers Onelės, nei šešių brolių ūkininkų. Tik geroji mamytė atkišusi dešimt rublių pasogos ir ragaišį…

Metus nesimatę jaunavedžiai negalėjo atsikalbėti. Dvi savaites braidę Degimų apylinkėse, kelioms dienoms nuvažiavo pas Jono brolį į Anyksčius. Vaizdingos Šventosios pakrantės, rasotos pievos, miškai… O po tų braidžiojimų, klajojimų – brolienės Severijos duonkepėje ant kopūstlapių kepti bulviniai blynai, apipilti lydytu sviestu ir grietine.

… Grįžus į Panevežį Julija pastebi, kad Jonas rytais kosti. Gydytojas randa „plaučių slogą“, t. y.tuberkuliozę. Pataria važiuoti į Šveicariją. Ir ima skrieti laiškeliai iš Ciuricho į Charkovą, kur Julija mokosi „ant dantistės“.

Jono laiškuose nieko gero. Temperatūra aukšta (39 laipsniai), o stipendija maža (25 rubliai). Už kambarį mokėti, už mokslą mokėti, už knygas mokėti – tad lieka pusalkanis. Jis rašo ir siunčia jai gražiausias eiles. „O kad tu čia būtum, mano numylėta!..“ Ji, nerasdama žodžių, „kad pasakytų, kas yra širdy“, siunčia jam Šilerio eiles…

Biliūnas – ne tik poetas lyrikas, jautrus prozininkas, bet ir aštrios plunksnos publicistas. „Valdžia tik žiūri, kaip daugiau turtų išplėšti visokiais mokesčiais, kaip čia lengviau akis ir protą žmonėms apdumti. O sulig teisybės mokesčiai turėtų būti padalyti: kas turtingesnis, tas daugiau ir moka, nes jis daugiau naudojasi iš Viešpaties gerumo“.

Kaip čia neprisiminus to apgailėtino, per TV transliuoto Seimo posėdžio, kuriame buvo priiminėjamas progresinio mokesčio įstatymas. Seimūnai balsavo tris (!) kartus, kol priėmė sau palankų variantą.

Paskutinės dienos Zakopanėje

Julijai Zakopanės gydytojai pranešė: „Prašom atsiimti, ligonis tesės dešimt dienų ar dvi savaites daugių daugiausia…“

Randa jį į karstą panašiame kambarėlyje, visą šlapią, karščiuojantį. Iš paskutinių pinigų nusamdo kuklų jaukų namelį. Susiranda darbo, tad gali pagerinti ligoniui maistą. Ir – o stebuklas! – po poros mėnesių jis ima dirbti. Julijos liudijimu, Jonas tais paskutiniais mėnesiais parašęs daugiausia.

… Paskutinė diena – 1907-jų gruodžio 8-ji. Jonas švilpavo, dainavo. Pasišaukęs paprašė iškepti vakarienei bulvių, „kaip mamytė kepdavo Niūronyse“. O suvalgęs ir sakąs: „Ne tokios skanios…“ Dar pasvajojo, kaip pavasarį grįšią į Lietuvą. Jis daug rašys, sutaupysią pinigų mažam nameliui pušyne. Ir stalą didelį – kad geriau būtų rašyti.

Apie pusę penkių ryto Julija, miegojusi gretimame kambaryje, atsibudo nuo krentančio kūno bilstelėjimo…

Į Lietuvą pargabenti pinigų neturėjo. Sielvartavo, kad neatsirado protingo žmogaus, kuris būtų pataręs gydytis Anykščių pušynėliuose.

Trumputis kamerinis spektaklis baigiasi Jono Biliūno eilėmis testamentu: „Kad numirsiu – man pakaskit/ ant Šventosios upės kranto…“ Vos 28 metus išgyvenęs rašytojas 46 metus išgulėjo svetimoje žemėje. Gimtinėn jo palaikai perkelti 1953-siais.

Sekmadienį, sausio 8-tą dieną, Valstybinio jaunimo teatro „Salėje 99“ įvyks aktorės ir režisierės Birutės Mar spektaklio „Jis ir ji“ premjera.

„Tai – lietuviška Romeo ir Džuljetos istorija, kurią norėjosi perkelti į sceną, rekonstruoti lyg seną fotografiją,“ – sakė spektaklio kūrėja. Šį kartą B.Mar gilinasi į literatūros klasiko Jono Biliūno ir jo žmonos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės meilės, nerimastingo gyvenimo peripetijas, kurios atsiskleidžia vienas kitam rašytuose laiškuose. Iš Charkovo, Anykščių, Leipcigo, Berlyno, Ciuricho, Zakopanės- vietų, kuriose dėl ligos ar mokslų lankydavosi rašytojas ir jos mylimoji.

J.Biliūno vaidmenį spektaklyje kuria Jaunimo teatro aktorius Aleksas Kazanavičius, rašytojo žmonos – B.Mar. Spektaklio dailininkė – Indrė Pačėsaitė. Dalyvauja ir smuikininkas Sigitas Rubis. Birutė Mar sutiko pasidalyti mintimis su LŽ skaitytojais.

Gyvas teatras

-Esate Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktorė, tačiau spektaklį statote Jaunimo teatre. Ar jis neatitinka naujųjų teatro meninių reikalavimų?

-Kadangi LNDT – mano namai jau septyniolika metų, labai norėjau, kad ir šis kamerinis darbas „gyventų“ mūsų teatre, naujoje kamerinėje studijoje. Spektaklis reikalauja labai intymios ervės, žiūrovų visai greta. Pasiūliau jį meno vadovui, pavasarį parodėme eskizą, bet jokio atsakymo iki rudens nesulaukėme. Vadinasi, teatrui tai tiesiog nebuvo svarbu. Bet, tai gyvenimas… Kai ką nors kuri savo iniciatyva, visados sunkiau įtikinti vadovus, kurie turi savų planų, interesų. Ir „Poetę“ kažkada siūliau tuometiniam meno vadovui. Jis atsakė, jog spektaklis apie Salomėją Nėrį – per daug banalu. Tada mus mielai priglaudė „Menų spaustuvė“, premjerą rodėme itin spektakliui tinkančioje erdvėje – „Kišeninėje salėje“. Beje, ji netikėtai padiktavo spektaklio sprendimą. Ir „Grimo operą“ kadaise siūliau savo teatrui, kurią vėliau sukūrėme su puikia Oskaro Koršunovo teatro komanda. Dažniausiai lemia ne meniniai reikalavimai. Nes kas pasakys – kas tai? Kiekvienas reikalaujame iš savęs maksimumo, ir tie reikalavimai sau yra labai saviti, kiekvieno meninės realybės vizija vis kitokia.

-“Naujosios realybės“ vaizdavimas – prasmingas reiškinys, tuo buvo galima įsitikinti per O.Koršunovo „Išvarymo“ premjerą. Bet argi teatras neprivalo jaustis skolingas jį išugdžiusiai klasikinei kultūrai, skatinti menines jos interpretacijas?

-Kurdama spektaklį, pati savęs vis klausiu: ar šiandien scenoje dar įmanoma kalbėtti J.Biliūno tekstais, ar tai ne pernelyg trapu, tyra, skaidru? Atsakys tik žiūrovai. Teatras turi būti visoks – ir socialinis, bet svarbiausia – gyvas. Manau, kad nacionalinis teatras neturėtų pamiršti klasikinės kultūros – man pačiai artimiausias filosofinis, emocingas, klasikinis teatras, į kurį, pasak rašytojo Balio Sruogos, „žmonės eina paverkti“, mąstyti. Paprastai žiūrovai susimąsto ir paverkia tuomet, kai teatras pajudina jų pačių pažeidžiamumą, giliai tūnantį skausmą. Dažnai akcijos, provokacijos ar socialinis teatras (kalbu ne apie „Išvarymą“, jo dar nemačiau) nėra tai, kas užkabina giliausius mūsų sielos klodus. Ten, giliai mūsų viduje – nerėksminga. Tylu yra tai, kas labiausiai skauda. Gyvenimo trapumo ir mirties artumo suvokimas, prasmės šiapus, ryšio su kitu žmogumi, su Dievu ieškojimas… Tad man artimesnė kitokia provokacija, gal tai galima pavadinti – provokacija tyla, poezija?

Repeticijos su žiūrovais

-Spektaklio medžiaga susidomėjote prieš dešimtmetį. Kodėl taip ilgai delsėte ją inscenizuoti?

-Beveik visus spektaklius taip kuriu. Perskaičius medžiagą kažkas užkabina, sujaudina. Pasidedu tuos tekstus netoli, vėl ir vėl grįžtu. Reikia, kad viduje visa tai kurį laiką pabūtų. Pirmąsyk prieš dešimtmetį J.Biliūno ir J.Janulaitytės atvirlaiškius skaitėme su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu per literatūros renginį. Pamenu tvyrojusią tylą, kuri net nustebino… Juk tie tekstai tokie trapūs, paprasti. Kilo idėja sukurti „atvirukų“ spektaklį – sudėlioti iš jų tekstų dramaturgiją. Vėliau rašant scenarijų paaiškėjo, kad to maža, J.Biliūno asmenybei atskleisti reikia ir jo kūrybos. Taip pat panaudojau J.Janulaitytės prisiminimus. Iš pradžių tyliai kūrėme spektaklį be jokių planų, įsipareigojimų – drauge su Aleksu ir smuikininkku S.Rubiu. Eskizą jau rodėme mokyklose, bibliotekose, netradicinėse erdvėse, rašytojo gimtųjų Anykščių koplyčioje. Tai virto repeticijomis su žiūrovais. Įžengus į teatro sceną atsiranda kitų dramaturginių reikalavimų. Ir man tai visados truputį skausminga, kad reikia daugiau „teatro“: turbūt manoji teatro vizija – kažkas tarp teatro ir ne teatro, literatūros, muzikos…

-Kodėl J.Biliūno vaidmeniui pasikvietėte aktorių A.Kazanavičių?

-Tikiu, kad daugelis, pažiūrėję spketaklį, kitokio J.Biliūno ir neįsivaizduos. Jo ir akys, ir siela – lyg iš praeities, kitokio laiko. Be galo džiaugiuosi šiuo partneriu. Smuikininkas S.Rubis – irgi unikalus muzikantas: dainuojantis, grojantis įvairiais instrumentais. Spektaklyje norėjosi gyvos muzikos skambėjimo, ne fonogramos. Pamaniau, kad būtent smuikas galėtų perteikti J.Biliūno dvasios virpesius.

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/b-mar-tylu-tai-kas-labiausiai-skauda/30514