ANTIGONĖ pagal Sofoklį

Renata Baltrušaitytė “Viena prieš publiką” (“Veidas” , 2003.05.08)

Aktorė, režisierė, poetė, skaitovė Birutė Mar nemėgsta vardyti festivaliuose pelnytų “Grand Prix” ir kitų apdovanojimų: “Žvaigžde pasijusti lengva, bet išeini kitą dieną po spektaklio į gatvę ir supranti, kad tu – niekas…”

Veido ovalas, užskliaustas trumpais kirpčiukais. Ir akys, tokios gilios ir išraiškingos, kad jų nepergali joks vaidmuo. Jos tik “skolinamos”, bet niekada nesupainiosi šeimininko. Būna aktorių, kurių veidai – tarsi pernelyg išpuoselėti rėmai, kuriuose prasmenga pats paveikslas. Birutės Mar veidas – subtilus, idealus fonas jos akims. “Pagaliau išsimiegojau”, – parašė elektroniniam laiškutyje po “Antigonės” premjeros. Tai – kvietimas.

JUOKAI, KURIE BLOGAI BAIGIASI

“Kodėl tavo “Antigonė – tokia besidrąskanti katytė? Balsas pakeltas, kūnas įsitempęs, tarsi pasirengusio pulti užspeisto į kampą gyvio. Iš literatūros atsimename Antigonę – stoišką, orią”, – klastingai prieštarauju.

“Stoiška ir ori – tai Žano Anujo Antigonė, o Sofoklio – penkiolikos metų mergiūkštė, užsispyrusi paauglė. Ji iš tikrųjų netiki, kad karaliaus įsakymo nepaisymas – kelios demonstratyvios saujos smėlio ant žuvusio brolio kapo – baigsis mirtimi. Žino įsakymą, bet jo nepaiso, galvoja, kad valdžios (tegu ir tokios nesusitupėjusios kaip Kreonto) įstatymai gyvenime dažnai viršija žmogiškuosius – bent atskirų žmonių likimuose. Tai net ne didvyriškumas, o greičiau naivus, absoliučiai neracionalus paaugliškas protestas. Apskritai pjesėje ir spektaklyje vyrauja ne pačios Antigonės, o valdžios tragedija. Žemiškosios valdžios, kuri yra savo leidžiamų įstatymų įkaitė, kuriai ambicijos neleidžia padaryti išimties ir atsitraukti, vadovaujantis žmogiškąja išmintimi. Tai užburtas, likimus deginantis ratas (Kreonto atkaklumas pražudo ne tik Antigonę, bet ir jo sūnų Haimoną). Juokai su valdžia jauniems dažnai baigiasi liūdniau, nei jie gali įsivaizduoti. Bet tokie sprendimai atsiliepia ir pačiai valdžiai”.

PENKI SEPTYNIUOSE

Kas sunkiau monospektakliuose: ištisinis monologas ar “šokinėjimas” iš vaidmens į vaidmenį, būsenų kaita kaip “Antigonėje”, kurioje šeši vaidmenys ir visi – Tavo? Ką ten šeši – jei priskaičiuosime finalą, skaitomą be jokios kaukės, bus septyni. “Tas septintasis, “moralas” spektaklio pabaigoje, man labai svarbus, jis galbūt ir yra tai, kas paskatino imtis Sofoklio “Antigonės”. Virsmai iš vaidmens į vaidmenį – bent jau man techniškai sudėtingesni nei ištisinis pasakojimas, istorijos dėstymas vienu rakursu. Grįžtant į tą patį vaidmenį, būtina tiksliai pataikyti į ankstesnį jo registrą, antraip žiūrovas nieko nesupras. O dar ir tie patys herojai kinta spektaklio eigoje (Kreontas ir Antigonė – netgi labia pastebimai). Kaskart turi pagauti anksčiau paliktą siūlą ir vynioti jį toliau…”.

Bet aktorė čia pat pataiso, kad “monospektaklis” – ne visai tiksli sąvoka jos darbų atžvilgiu: “Nedirbu viena – mes penkiese, ir esame pakankamai tvirtas kumštis. Šiame spektaklyje videorežisieriaus Andriaus Jakučionio darbas – tiek pat svarbus kiek ir mano. Beje, aktoriui būti scenoje, kai už jo mirga didelis ekranas, reikia drąsos.
“Video – galinga jėga,nejučiomis nusiurbianti nuo tavęs žiūrovų žvilgsnius; ekrano akivaizdoje išlikti, nepražūti, susigrąžinti dėmesį labai sunku. Kostiumo autorės Jolantos Rimkutės darbas – vėlgi labia svarbus: kaip iš kelių paklodžių pasiūti kostiumą, tinkamą ir Antigonei, ir nuolankiai jos sesei, ir despotui karaliui, ir jo sūnui, ir sargybiniui, ir žyniui? Kaip jame paslėpti kiekvieno bruožus paryškinančią detalę?”

Iš tikrųjų, kad tai įmanoma, patikėsite nebent apsilankę “Antigonėje”. O sakydama “penkiese”, Birutė dar turi galvoje kompozitorių Antaną Kučinską ir režisierę asistentę Reginą Garuolytę.

ŠVYTĖTI, ŠVYTĖTI…

Ar kiekvienas netingintis aktorius gali statyti monospektaklius? Jei ne – tai kuo ypatingi išrinktieji, kurie gali tai daryti? “Manau, kad aktoriai, kurie sėkmingai dirba monospektakliuose, trokšta atsiverti daugiau, nei jiems leidžia didžiųjų scenų vaidmenys. Taip, monospektaklis – visų pirma atsivėrimas, o ne meistriškumas. Čia išeidama į sceną tiesiog privalai švytėti – antraip nėra ko eiti. Nors reikia, aišku, ir aktorinės jėgos…”

“Sofoklis, vienas didžiųjų graikų dramaturgų, kūrė V a.prieš Kr., Atėnų klestėjimo laikotarpiu. Verta prisiminti, kad to meto Atėnų valdžia rūpinosi teatru, kuris buvo ne vien pramoga, bet ir turėjo didelę įtaką visuomenės pilietiškumui bei moralei.

Pastarojo meto daugelio mūsų teatrų beatodariškas vaikymasis skandalų ir sensacijų jau atitolino nuo teatro žiūrovus, tarsi sutrikdė ir pačius kūrėjus, nelabai susigaudančius ką, kam ir kodėl kuria.

Todėl Birutės Mar pasirinkta Sofoklio tragedija “Antigonė” lyg savotiškas nuskaidrėjimas ir jau pamiršto teatro atradimas. Sofoklis, remdamasis Oidipo mito įvykiais, kalba apie tradicines vertybes, parodo asmenybės ir valdžion patekusiojo ideologinę priešpriešą, valdovo negailestingą susidorojimą su silpnesniuoju. Tragedija tebelieka aktuali ir turi daug paralelių su mūsų gyvenimo šiandiena. “Antigonė” primena, kad tada, kai valdžios žmonės pradeda ignoruoti aukščiausius dievų įstatymus ir ima vadovautis savo sugalvotomis ir pačiam palankiomis taisyklėmis, tragedija neišvengiama.

VIENAI – ŠEŠI VAIDMENYS

“Antigonė” – sudėtingų, ryžtingai tarpusavyje kovojančių personažų spetkaklis. Birutė Mar vienos valandos spektaklyje sukūrė šešis Sofoklio tragedijos personažus ir tarsi meta iššūkį senovės graikų teatro tradicijoms, kur visus vaidmenis kūrė vyrai.

Pagrindiniai tragedijos veikėjai – Antigonė, buvusio Tebų karaliaus Oidipo duktė, ir naujasis Tebų karalius Kreontas. Jaunutė mergaitė ryžtingai pasipriešina Kreonto įsakui, draudžiančiam laidoti jos žuvusį brolį. Pagrindinių tragedijos veikėjų kovoje dalyvauja Antigonės sesuo – atsargi ir baikšti Ismenė bei Antigonės sužadėtinis – Kreonto mylimas ir mylintis sūnus Haimonas, nusižudęs prie mylimosios kojų.

Spektaklyje sukurti padlaižūno sargybinio ir išmintingo žiniuonio personažai. Kaip ir dera graikų tragedijai, didelis emocinis vaidmuo tenka chorui, kuris režisieriaus Andriaus Jakučionio dėka dalyvauja spektaklio ekrane ir reaguoja į kylančią spektaklio įtampą.

Aktorės balsą, judesius ir mimiką, atskleidžiant labia skirtingus personažų charakterius, papildo kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės sukurtas paprastas ir labai funkcionalus rūbas. Tiksliau, jo detalė. Juodos ir baltos medžiagos audeklas įspūdingai papildo kiekvieno personažo paveikslą bei charakterį: jis ir baikščiosios Ismenės skara, ir pasipūtusio Kreonto toga, žiniuonio apsiaustas, ir kapo duobė, ir supiltos žemės kauburys… “

Antikinė Sofoklio drama – literatūra, gerokai sudėtingesnė, nei įprasta vieno aktoriaus teatro medžiaga. Aš Birutės Mar „Antigonę“ vadinčiau epiniu teatru vieno aktoriaus spektaklyje.

Spektaklis veiksmo eigoje nuolat keičiasi, keičiasi jo akcentai. Vieną akimirką supranti, kaip svarbu herojei kovoti dėl savo žmogiškųjų teisių, pasipriešinti priespaudai, kitą – pateikiami kovos dėl bendražmogiškųjų vertybių, moralinės atsakomybės argumentai, dar vėliau – gvildenama prievartos, karo, žmogaus kančios tema. Meniniu požiūriu aktorė vaidina „stambaus plano“ teatre. Tai drama, rodanti tokį pasaulį, kokį jį mato ar jaučia personažas kiekvieną savo sceninio veiksmo akimirką. Aktorei pavyko pasiekti puikų rezultatą, kuomet videoprojekcija tampa pilnateisiu dramos veiksmo partneriu.

Finale skambanti choro daina tampa tarsi autoriaus komentaras, aiškinantis poeto nuostatą dėl dievų ir žmonių įstatymų nesuderinamumo, net priešpriešos. Ši mintis skamba Birutės Mar spektaklyje. Skamba galingai, neišvengiamai, aktualiai. Nors ir prabėgo šimtmečiai, pasikeitė estetiniai požiūriai ir moralinės normos. Skamba amžinybės varpu iš amžių glūdumos – kaip didi ir absoliuti tiesa apie žmogiškąją būtį.“

     „…Apsivilkusi paprasta juoda suknele, kuri, dėka šviesaus-tamsaus dvispalvio šydo, vienu rankos mostu pavirsta į kitą kostiumą, Birutė Mar persikūnija vis i kitą Sofoklio tragedijos herojų. Tai į kovingą Antigonę iš siaubo išplėstomis akimis, prieš karaliaus valią laidojančią brolį. Tai į šydu apsigaubusią švelnią Ismenę. Sustiprintu balsu ir valdingais despoto gestais Kreontas diriguoja chorui, kurį vaizduoja didžiuliai, keičiantys pavidalą videoprojekcijos atvaizdai – tai virstantys judančiais šešėliais, suaugančiais kaip aštunkojis į monstrą; tai įgaunantys veidus, kaip baltos groteskiškos kaukės imančius šviesti tamsiame fone… Dėka itaigios, ekspresionistiniais viodeo paveikslais efektingai palydimos vaidybos, net ir daugeliui lietuviskai nemokančių žiūrovų, „Antigonė“ tapo iškirtiniu kūriniu“.