Atsiliepimai

Tėvų prisiminimų jėga

“Mintis sukurti “Ledo vaikus” man buvo kilusi seniai. Matot, mano tėvų vaikystė prabėgo už poliarinio rato, prie Laptevų jūros. Apie tai plačiau sužinojau tik po 1991-ųjų, kai tėvams nebereikėjo saugoti vaikų nuo savo praeities. Kai Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse buvo pastatyta jurta – tokiuose būstuose lietuviai gyveno amžinojo įšalo žemėje, – savo akimis pamačiau tėvų vaikystės namus. O kai perskaičiau jų prisiminimus apie Sibirą knygoje “Amžino įšalo žemėje”, peržiūrėjau tų laikų nuotraukas, ėmiau galvoti apie spektaklį kaip apie savitą auką savo tėvų ir visos tautos kančiai, paliudytą tikroviškais faktais scenoje”, – prisiminė “Ledo vaikų” priešistorę B.Mar

Į spektaklio herojės, tremtyje užaugusios mergaitės, paveikslą B.Mar sudėjo savo tėvų, Jūratės ir Algirdo Marcinkevičių, D.Grinkevičiūtės prisiminimų nuotrupas, detales, patirtis.

Į Sibirą 1941 m. vežamos ketverių metukų B.Mar mamos svajonė buvo atrasti raudoną bumbuliuką, kuris kelionėje nutrūko nuo mergaitės suknelės ir nuriedėjo ant bėgių.

Turime įvardyti nusikaltimus

“Ledo vaikų” autorei labai graži minėta jos mamos prisiminimų detalė: “Tik bumbt ant bėgių suknelės bumbuliukas – kažkieno gyvenimas, daugybės Lietuvos žmonių likimas…”

“Suvokiau, kad mes, lietuviai, vis dar esame labai pažeidžiama tauta – sunkiai atsikratome baimės geno kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus. Štai žydų tauta tai moka daryti. Žinoma, negalima kaltinti dėl stalinizmo nusikaltimų konkrečios tautos, tačiau apie istorijos faktus garsiai kalbėti yra būtina.

Važiuodama į tarptautinį monospektaklių festivalį Maskvoje bijojau, kad kažkas iš žiūrovų gali agresyviai sureaguoti priimdamas spektaklį kaip kaltinimą rusų tautai. Bet atsitiko priešingai – po spektaklio girdėjosi šūksniai “Bravo!” Greičiausiai todėl, kad tą bendrą rusų ir lietuvių istorijai atkarpą – tą žmoniškumo ir nežmoniškų sąlygų jam išlikti kontrastą – pateikiau oriai, garbingai”, – sakė B.Mar.

Studijavo Peterburge

Anot jubiliatės, ji susirgo teatru, būdama dešimties. “Kai kartu su Kauno J.Naujalio mokyklos muzikiukais buvau pakviesta dalyvauti Kauno muzikiniame teatre statytoje Broniaus Kutavičiaus operoje vaikams “Kaulo senis ant geležinio kalno”, pasijutau patekusi į kitą pasaulį: repeticijos, teatro kvapai, spektakliai – viskas man atrodė tikriau už realų gyvenimą. Tad ėmiau lankyti moksleivių teatro studiją Kauno profsąjungų rūmuose pas teatro studijos vadovę Stasę Ivanauskaitę-Kybartienę. Pamokos mokykloje ir muzika liko antroje vietoje. Teatras užėmė visą mano laiką ir mintis, tapo tikra svajone. Įtakos turėjo ir Kauno dramos teatre matyti Jono Vaitkaus režisuoti spektakliai “Literatūros pamokos”, “Kaligula”, “Karalius Ūbas” ir kiti, kurių žiūrėti eidavau į teatrą bene kas vakarą. Baigusi J.Naujalio muzikos mokyklą, įstojau į J.Vaitkaus dramos studiją Kaune”, – prisiminė B.Mar.

Kai reikėjo rinktis, kur tęsti teatro studijas, B.Mar pasirinko Peterburgą, kur kažkada studijavo jos tėtis. Apie studijas Londone ar Niujorke sovietmečiu negalėjo būti ir kalbos – svarbiausi tokių studijų centrai anuomet buvo Peterburge ir Maskvoje, kur mokėsi, pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus. Nors konkursas Peterburge buvo didžiulis – 100 norinčiųjų į vieną vietą – Birutė įstojo. Ji tai vadino tikru stebuklu.

Šokiruojanti išpažintis

Virš dvidešimties spektaklių pastačiusi ir juose suvaidinusi B.Mar į vieną jų, sukurtą pagal Margueritte Duras autobiografinį romaną “Meilužis”, ėjo net dešimt metų – tiek laiko prireikė, kad kūrėja išdrįstų perkelti į sceną ir suvaidinti anglų režisierės bei aktorės Annabele’s Arden jai padovanotą M.Duras knygą “Meilužis”.

“A.Arden tada man užsiminė, kad aš galiu suvaidinti knygos heroję. Ta mintis manyje gyveno dešimtmetį, nes vis nedrįsau perkelti į sceną šokiruojančio atvirumu ir kartu labai trapaus kūrinio. Man dar nebuvo tekę skaityti taip subtiliai ir jautriai aprašytos mergaitės pirmosios nakties patirčių, neprimityvaus atvirumo aistros. Bėgo laikas, o aš vis delsiau perkelti į sceną tą trapų kūrinį – turėjau nugalėti savyje daug barjerų, kad išdrįsčiau taip intymiai atsiverti scenoje… Ir repetuodama, ir spektaklio metu verkiau ne kartą. Lyg per išpažintį. Mačiau ašaras ir žiūrovų akyse. Greičiausiai per spektaklio heroję jie, matyt, atpažino save”, – samprotavo B.Mar.

Du kūrybos krantai

Į klausimą, kokį savo sukurtą spektaklį B.Mar vertina labiausiai, kūrėja atsakė: “Visados brangiausi paskutiniai sukurti spektakliai, nes jie arčiausiai tavęs tokios, kokia esi dabar. Giliąja žmogiškąja prasme man gal arčiausi yra “Dostojevskio angelai”, sukurti F.Dostojevskio kūrinių motyvais, ir, žinoma, “Ledo vaikai”. Pastarasis spektaklis man net ne spektaklis. Tai malda už išėjusią Anapilin mamą, už mūsų senelius ir prosenelius, paaukojusius savo gyvenimus, kad mes dabar gyventume visai kitaip. Tai malda už mūsų Lietuvą.”

Nuolat skendinti kūrybos procese, nuolat ieškanti meninių ir kitokių sprendimų, B.Mar nežino, kas yra poilsis. “Man sunku atskirti poilsį nuo kūrybos. Mintys, skirtos būsimiems spektakliams, knygoms, ateina ir užvaldo besiilsint ir keliaujant, sapnuojant ar net vos nubudus… Man atrodo, kad visas mano gyvenimas yra kūryba, poilsis ir darbas kartu. O kai einu repetuoti ar vaidinti į teatrą, net keista sakyti: einu į darbą. Einu į spektaklį, ir tiek. Mano, kūrėjos, gyvenimas turi du krantus: viename – žiūrovai, kitame – aš. Mano tikslas – savo kūryba pritraukti žiūrovus į savo krantą. Kai į mano spektaklius ėmė eiti žiūrovai ir Lietuvoje, ir kitose šalyse, supratau, kad tikslą pasiekiau. Pajutau, kad ir jiems įdomu tai, apie ką pasakoju, kuo noriu su jais pasidalyti. Tai laimingiausia kūrėjo būsena, didžiausias atlygis.”

Beketiška premjera

O koks buvo pirmasis B.Mar pastatytas monospektaklis? “Tai buvo “Žodžiai smėlyje”, sukurtas 1998 m. pagal Samuelio Becketto pjesę “Laimingos dienos”. Pastatyti šį spektaklį tuomet man padėjo režisierius Rimas Tuminas. Tais laikais žiūrovų salės buvo pustuštės. Tad prie spektaklio lopšio sėdėjo saujelė žiūrovų – išties beketiška premjera… Tačiau likimas lėmė šiam pirmajam Lietuvoje monospektakliui apkeliauti virš dvidešimt šalių, aplankyti daugybę tarptautinių teatro festivalių. Bręstant “Žodžiams smėlyje”, kartu brendo ir jo kūrėjų komanda: kompozitorius Antanas Kučinskas, dailininkė Jolanta Rimkutė, režisierės asistentė Regina Garuolytė, dailininkas butaforininkas Remigijus Jančauskas ir kiti, su kuriais kartu užaugome iki savojo “Solo” teatro. Dar neturime savo scenos – spektaklius rodome Vilniaus senamiestyje įsikūrusiuose Pranciškonų rūmuose, teatre “Meno fortas”, Vilniaus mažajame teatre”, – džiaugėsi B.Mar.

Pats jauniausias B.Mar kūdikis – pernai aktorės, teatro primadonos Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais Vilniaus mažajame teatre pastatytas spektaklis “Lietuviškoji Nora”, jau spėjęs pelnyti ne vieną apdovanojimą. Šį spektaklį B.Mar kūrė kaip dokumentinę mozaiką iš M.Mironaitės ir jos amžininkų prisiminimų, dienoraščių, laiškų, interviu, jos skaitytų eilėraščių ir pasisakymų, Henriko Ibseno dramos “Lėlių namai” fragmentų.

Stulbinanti Unė

Scenarijų autorės, režisierės ir atlikėjos B.Mar daugybė spektaklių yra pelnę tarptautinių apdovanojimų ir pristatyti daugiau nei trisdešimtyje pasaulio šalių. Vienas ryškiausių tokių spektaklių – 2010 m. pastatyta “Unė”. Tai itin išraiškingas, spalvingas, su aistra ir subtiliu humoru perteiktas scenos kūrinys, kuriame B.Mar sukūrė įspūdingą Unės Baye-Babickaitės, vienos ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorės ir režisierės, vaidinusios Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose, portretą. Šiame spektaklyje B.Mar stulbino žiūrovus savo plastika, šokio grakštumu.

“Manęs ne kartą klausė, iš kur toks judesių plastiškumas scenoje, vos įžiūrimi Rytų kultūros elementai… Manau, tai mano kelionių po Rytų šalis rezultatas. Keliauti mane įkvėpė britų režisieriaus P.Brooko knygos, kuriose pamilau Rytų teatrą: aktorių tikslumą, energetiką, koncentraciją, sceninę estetiką. Tačiau norėjau visa tai pažinti pati.

Dievoieškos laikotarpis

Likimas buvo palankus B.Mar svajonei – ji gavo stipendiją ir vienus metus Tokijuje mokėsi klasikinio japonų šokio ir no teatro elementų. “Tai labai man pravertė lietuviškoje scenoje, – aiškino kūrėja. – Kai man jau buvo per 30, prasidėjo dievoieškos laikotarpis, sutapęs su kelionėmis į Indiją, Nepalą, Tibetą. Man tapo svarbu, dėl ko mes gyvename šioje žemėje. Tai labai svarbu suvokti. Suvokti ir kurti, neužmirštant, kad Dievas kuria per tave. Tačiau tai jis daro – atsiranda šalia tavęs tik tada, kai tu pasiryžti kažką įgyvendinti ir tai darai ne iš egoizmo paskatų. Tada pats Dievas tave veda per kliūtis, įvairius išbandymus. Tarsi tikrindamas tavo pasiryžimą.”

Pasak pašnekovės, kūryba – tai laisvė, naujų pasaulių sutvėrimas. “Kurdama patiriu daug visko: išlaisvinu save, atrandu dar neišvaikščiotus sielos užkaborius, savo širdies kertes. Tas naujas pačios sutvertas pasaulis – spektaklis ar knyga – teikia didžiulį džiaugsmą ir nuostabą. Tai išties dieviškas procesas. O visos priemonės – kūno plastiškumas, muzikalumas ir kt. – tai mokymosi, darbo ir patirties rezultatas, palaipsniui ateinantis profesionalumas, vidinė branda”, – kalbėjo kūrėja.

Jaukus namų židinys

Kaune gimusi B.Mar augo drauge su ketveriais metais jaunesne sese Egle, kuri dabar Islandijoje studijuoja filosofijos doktorantūrą. Nors sesės skirtingos, tačiau jas vienija tėvų įskiepytas talentas atkakliai siekti užsibrėžto tikslo.

Savo namuose, Vilniuje, Birutė turi du ištikimus bičiulius: draugą Rolandą ir nuostabią keturkoję Briuselio grifonę Tutsę. Kai Birutė būna namuose, kalytė ją sekioja nuo ryto iki vakaro. Ji tupi ir prie Birutei senelio dovanoto pianino, kai šeimininkė sėda groti. Juk kūrėjai kartais tenka tai daryti ir savo spektakliuose. Žinoma, jai tai nėra problema – juk ne veltui vienuolika metų mokėsi J.Naujalio meno mokykloje Kaune. Greičiausiai todėl jai nebuvo sunku “Ledo vaikuose” ir akordeonu groti. Juolab kad juo Sibire grojo ir Birutės mama. Bet pokalbis su Birute ir vėl pakrypo apie teatrą.

Nieko nekeistų

Kaip B.Mar vertina šiuolaikinį teatrą? “Šiandien teatre daug visko. Pasak mano paskutinio spektaklio “Lietuviškoji Nora” herojės M.Mironaitės, anksčiau teatro liga buvo patosas, o dabar – prastumas. Išties tas prastumas kartais net susigūžti verčia. Pagalvoju, negi teatre jau galima kalbėti tik gatvės kalba?! Pasijuntu lyg būčiau gyvenimo užribyje. Tokio greitojo maisto teatrų dabar labai daug – projektai, projektėliai kuriami greitai, dramaturgija užsiima net vadybininkai… Todėl kartais gaila žiūrovo, “valgančio” viską, kas jam pateikiama.

O žavu šiuolaikiniame teatre tai, kad dabartinės technologijos leidžia daryti stebuklus spektaklių formos, vizualių, garsinių sprendimų prasme. Žinoma, jei viso to centre yra aktorius. Dėl to ir įkūrėme su bendraminčiais Solo teatrą – tokį, kokį įsivaizduojame, leidžiantį vis drąsiau, giliau skleistis kūryboje. Jei ir turėčiau galimybę gyvenimą pradėti iš naujo, nieko jame nekeisčiau. Dėkoju Aukščiausiajam kūrėjui, kuris vedė mane būtent tokiu keliu. Sulaukusi penkiasdešimties, jaučiuosi labai laiminga ir dėkinga už tokį savo likimą”, – nuoširdžiai kalbėjo B.Mar.

Skaityti daugiau: https://www.diena.lt/naujienos/vilnius/menas-ir-pramogos/ant-begiu-bumbtelejusio-raudono-bumbuliuko-aidas-908610

Kiek daug norisi pasakyti apie bičiulę. Regis, labai daug ir galėtum, kur kas daugiau nei bet kuris kitas. Tačiau neapsirik, sakau sau, – tai, kad judvi sieja poezija, kurią rašote, dar nieko nereiškia. Kai ir tai, kad abi nemokate būti be teatro. Negalite. Nereiškia ir kelios bendros kelionės, kurių viena – į Šveicariją – tau tapo lemtinga.

Prisimeni kaip trise – Gintaras Grajauskas, Birutė Mar ir tu pati – pajudėjote iš Vilniaus oro uosto. Per Kopenhagą skridote Ciuricho link. Tavo draugams poetams tai jau buvo kažkelintoji kelionė į užsienį. „Oi, – juokėsi lėktuve Birutė, – aš į Šveicariją keliauju trečią kartą, viską ten jau mintinai moku“. Tau tai buvo pirmoji kelionė (ir lėktuvu!) į užsienio šalį. Ir dar su poezija. Ir dar su tokia patyrusia keliauninke Birute. Ji nieko nebijojo, kelionėje jautėsi kaip žuvis vandeny. Pradingdavo oro uosto kvepalų parduotuvėje, paskui išvysdavai ją jau su kavos puodeliu rankoje, bevartančią kokį anglišką laikraštį ar žurnalą. Kol sulaukiusi kvapą pro lėktuvo iliuminatorių stebėjai debesis, tareisi įžiūrinti angelus ir dingojosi, kad tuoj pamatysi ir patį Dievą, kol širdis kalė šimtu keturiasdešimt tvinksnių per minutę, Birutėlė kuo ramiausiai už nugaros užsiėmė dvi laisvas kėdes, ištiesė kojas ir išsitraukė būsimo savo projekto „Grimo opera“ tekstą. Užsimerkė. Liovėsi kalbėjusi. Mokėsi. Išnaudojo kiekvieną laisvą minutę teatrui.

Po penkių dienų, kai lėktuvas vėl nusileis Vilniuje, ją pasitiks žvėriškas naujojo darbo jaudulys. Tol, kol pasirodys premjera.

Birutės Salomėja Neris

Blogas spektaklis ne tik nuvilia, bet ir palieka tam tikros kaltės, nesmagumo dėl neįvykusio stebuklo jausmą. Geras, tikslus, „teisingas“ vaidinimas suteikia jėgų, tikėjimo, vilties, kad pasaulis nėra žuvęs. O sukrečiantis spektaklis ima ir nuplėšia tavo patogios savisaugos, kultūrinių normų ir tradicijų, tariamo žinojimo, kas mene leistina, o kas ne, luobą. Nugremžia iki apnuogintų nervų ir atgręžia veidu į save, dažnai tokį vargšą, bejėgį, niekuo netikintį, ritmiškai kartojantį kasdienybės judesius.

Birutės Mar spektaklis „Poetė“ sukrėtė kaip reikiant. Žiūrėjusieji šias aistringas improvizacijas Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos temomis neliko atsainūs vertintojai. Vieni nuščiuvę tylėjo, antri nesuprato ir piktinosi, o treti suko šonan užverktas akis. Žinoma, kiekviena tiesa su išlygom.

Kaip atsirado šio monospektaklio idėja, kurios įgyvendinimo pasirūpino Menų spaustuvė Vilniuje? Birutė „užsisuko“, kaip pati sako, perskaičiusi Viktorijos Daujotytės knygą „Salomėjos Nėries ruduo“, išleistą 1995 metais. Aktorę ir poetę paveikė tam tikras šio leidinio „neracionalumas“, kurį pripažino ir pati knygos autorė.

Apie spektaklį svajota ir dėl jo kankintasi ilgai. Visos idėjos (ir labiausiai nutrūktgalviškos) į vientisą sceninį junginį galutinai sulipo tik paskutinėmis ikipremjerinėmis dienomis. Spektaklis suaustas iš Nėries dienoraščių fragmentų ir eilėraščių. Kaip kontrastas – balsai iš realybės, autentiški poetės gyvenimo ir kūrybos žingsnių vertinimai: pradedant tarpukario kritika ir baigiant šių dienų literatūrologų apmąstymais bei komentarais. Balsai įtaigūs, pikti, svarūs, prakeikiantys, ginantys, komiški. Vertinama, tiriama, aiškinamasi – taip buvo ir bus. Ar kūrėjas apskritai girdi vertinimus, ar jų paiso, kiek tokie „balsai“ lemia“ kūrybos posūkius? Birutei tai svarbu, savo spektakliu ji į tai atsako.

Nedidelėje penkiasdešimties vietų salėje, trenkiančioje pelėsiais (tai visiškai tiko spektaklio koncepcijai), žiūrovams ir aktorei nuo šalčio kalenant dantimis, pro kiaurą teatro stogą nuolat varvant lietaus lašams (vanduo gerai pasirengė savo vaidmeniui ir kapsėjo pačiu tinkamiausiu metu, o jam skirtas ant kėdės stovintis sulankstytas aliuminis dubuo atrodė kaip režisūrinio sumanymo dalis), per valandą ir dvidešimt minučių buvo suvaidintas, ne, išgyventas poetės likimas. Būtent ir pirmiausia – poetės, kūrėjos, o jau paskui – moters. Moters, nudegintos genialumo liepsnos. Pirmiau kūrėjos, o tik paskui – žmogaus, tam tikroje epochoje gyvenusio tam tikrą gyvenimą.

„Kas yra žmogaus gyvenimas, – po spektaklio mintimis dalijosi šio vaidinimo sumanytoja ir aktorė, – koks yra konkretusis, o koks kūrybos gyvenimas? Kas lieka, kūrėjui išėjus? Atsakiau sau – kūrybos esmė. Man pačiai visų pirma buvo įdomus, svarbus tas S.Nėries kūrybos ir gyvenimo santykis…“

Kaip gerai, kad aktorė nesumanė vaidinti pačios Salomėjos. Tada tikrai grėstų nesėkmė, gal net žūtis. Ir kokia gi būtų tokio Nėries autentiško sceninio portreto prasmė? O tokių skatinimų buvo. Paradoksalu, bet kaip tik todėl, kad aktorė nevaidino poetės Salomėjos Nėries, spektaklio metu ir įvyko susitikimas su didžiąja lyrike. Jokių įprastų sceninių klišių, viskas artima, bauginančiai sava ir atpažįstama…

Nuo pirmosios premjeros, vaidintos Lazdijuose, spektaklis iš esmės pakito. Ir scenarijus, ir režisūra. „Na, negaliu aš jos vaidinti, – purto galvą Birutė. – Iš pradžių mėginau. Paskaitydavau kelias eilutes iš dienoraščio, paskui – dienoraščio žodžiams tinkantį eilėraštį. Tai buvo ir iliustratyvu, ir tiesiog melaginga. Eilėraščiai kalba apie kažką kita… Pirmoji spektaklio dalis man sunkesnė. Juk dramaturgiškai ir lengviau, ir įdomiau, kai prasideda lūžiai. Pirmoji gyvenimo pusė, meilės tema joje, kai gyvenimas dar lyg „be nusikaltimo“, o didžiausias jų – „be bažnyčios, be altorių“, labai nelengvai priglunda. Pamėgink suvaidinti tyrą, maksimalistinį įsimylėjimą, karštį… Siaubingi sceniniai pavojai. Ir dar. Eilėraščiai atskleidžia, kad dvasinis, kūrybinis gyvenimas vingiavo lyg atitrūkęs nuo poetės biografijos faktų, pakilęs virš jų. Tarkim, po audringo susitikimo su Juozu Eretu Nėris parašė: „Vėlinių vakarą žibėjo daug šviesos…“. Eilėraščiuose ji tarytum atsiribojo nuo visko, ką pati išgyveno, ir pakilo, išėjo į vertikalę.“

Į sceninio vyksmo vertikalę su šiuo brandžiu ir drąsiu darbu pakilo ir pati Birutė. Atsisakiusi sceninių klišių, įprasto Nėries vizualinio įvaizdžio, drąsiai pasitelkdama ekspresyvią plastikos kalbą, netikėtai įpindama drastišką, šiuolaikinį šokį, dainą, o svarbiausia – kurdama scenoje būtiškąjį džiugesį, kurio sklidina ir dramatiška, tragiška, bet tokia šviesi Nėries lyrika. Birutė Mar savo spektakliu krito į „džiaugsmo gaisrą“. Nesudegė, bet uždegė. Yra kai kas daugiau nei nuolatinė baigtis. Nemirtingumo, amžinybės ilgesys kuriančiajam padeda ištverti tai, kas jo buvime jau nulemta. Ištverti išsiskyrimą, neįmanomą kasdienybę, tuštumą ir banalumą. Juk lieka ir liks ne tai. Klysdamas, sirgdamas, prarasdamas, mirdamas kuriantysis tai žino. „O Lietuva, kieksyk parduota ir išmainyta tu buvai…“ – taip pradėjo Nėris „Poemą apie Staliną“. Ar ši poema jos kūryboje yra pati svarbiausia? Mums liko Nėries „džiaugsmo gaisras“, perkurtas būtiškasis amžinybės lydinys.

Tiksli, gracinga kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika. Minimalistiniai, bet tikslūs dailininkės Jolantos Rimkutės vizualiniai spektaklio akcentai. Ir – negailestingos Birutės Mar atakos: per pusantros valandos žiūrovų dėmesys sceniniam vyksmui net trumpam nenuslūgsta.

Šito spektaklio nevalia vaidinti urmu pagal programą mokiniams, tai būtų nepadoru aktorės atžvilgiu. Jam netaikytinos kupiūros, prigesinus maksimalistinę, kartais tiesiog ties neįmanomybės riba balansuojančią meninę atsivėrimo įtampą, jis kaipmat netektų savo vertės. Žinau ir tai, kad Birutė ištveria įvairiausius spektaklio komentarus – tokio lygio menininkė šitai jau turi mokėti.

Spektaklis baigėsi. Liovėmės kalenti dantimis. Žvilgtelėjau į aliuminį dubenį – pusantros valandos lijom.

…

Kokia buvo tavojo kelio į teatrą pradžia?

Buvau ketvirtoje klasėje, kai Kauno Juozo Naujalio mokykloje rinko vaikus, kurie galėtų dalyvauti Muzikinio teatro spektaklyje „Statykime operą“. Iki to laiko, kas yra teatras, iš esmės nežinojau ir į jį nenorėjau. Buvo skaudu, kai manęs į būsimą spektaklį nepaėmė, nepakvietė. Nuo tos akimirkos (paskui man daug sykių gyvenime taip pasikartojo) gimė stimulas kažką pasiekti, įrodyti. Nuo tos minutės mano tikslas tapo pasiekti tą Muzikinį teatrą… Į dainuojančius operoje bendraklasius žiūrėjau kaip į dievus. Ir po metų, kai vėl atėjo rinkti vaikų į Broniaus Kutavičiaus spektaklį, ėjau pati pirmoji, tada mane pagaliau priėmė. Patekau į teatrą – žinai, Muzikinis: balsai, operos, gražios suknelės, muzika, žodžiu, pasaka, – ir tie ypatingi aktorių santykiai, ir tas ilgesys kitokio, nerealaus gyvenimo… Tau juk turbūt pažįstama?

Vėliau ėmiau lankyti Stasės Ivanauskaitės, Jono Vaitkaus mokinės, „Vilkolakio“ teatrą. Atsimenu, nuėjau ten slapta, nes mokiausi Naujalio muzikos mokykloje, skambinau fortepijonu, o čia – kitkam skiriamas laikas, teatras. Tėvai, man rodės, niekaip to nebūtų supratę. Mane paėmė į Ramutės Skučaitės spektakį „Teisė mylėti“. Vaikų ir tėvų santykiai. Tada repetavau kelis mėnesius, o tėvai nieko nežinojo. Tiktai premjeros dieną pasakiau, kad vaidinu spektaklyje. Teatras man buvo slaptas gyvenimas. Kitoks. Ilgainiui tėvai su viskuo susitaikė. Veikiau tyliai ramiai, buvau uždara, mano sesė Eglė (dabar – muzikologė) augo labiau maištaudama. Žodžiu, patekau į kažkokį mistinį, neįžengiamą pasaulį, atsimenu, kad pirmą kartą ir pasibučiavau scenoje, ne gyvenime. Man tada buvo keturiolika. Štai tada pradėjau mokytis gyventi.

Lankiau teatrinę studiją pas Stasę Ivanauskaitę ir Algį Kybartą – tiesiog gyvenau „Vilkolakio“ teatre. Buvo įdomu. Labai!.. Gal šių dienų žvilgsniu žiūrėdama ir kitaip viską vertinčiau, bet vieno nepripažinti negaliu: Ivanauskaitė yra teatro fanatikė, užkrečianti teatro bacila. Ji sėdėdavo su cigarete rankose kaip koks pasaulio guru ir kalbėdavo apie tą šventą teatrą, apie kurį tik knygose skaičiau. Įsivaizduok, aplink ją – trisdešimt vaikų, o ji su cigarete pasakoja apie tą kitą pasaulį. Juk tarybiniai laikai buvo, o tasai „kitas pasaulis“ – nepasiekiamas, neprieinamas. Mes sėdėdavome kaip kokioje sektoje iki išnaktų.

Vėliau prasidėjo Jono Vaitkaus etapas. Jis dirbo Kaune, kas vakarą žiūrėjau jo spektaklius, ir ne tik jo. Mokėjau visą repertuarą atmintinai, galėjau suvaidinti. Turėjau tokią aistrą, kad… (Nutyla) Kai atėjo laikas stoti į fortepijono klasę, pasakiau „ne“. Dar paskambinau Listo koncertą pabaigai.

Stojau pas Dalią Tamulevičiūtę, manęs nepriėmė. Tada važiavau į Maskvą, VGIK’ą (į Kinematografijos institutą), ten pasakė, kad reikia respublikinio ministerijos siuntimo. Tada važiavau į ministeriją. Atsakė, kad siunčia tik teatrologus. Pravažinėjau visą vasarą. Važiavau į Piterį (Leningradą), liepė atvažiuoti į kitą turą, nors labai ryškus mano kalbos akcentas. Nebeatvažiavau. Įstojau į Klaipėdos fakultetą, į liaudies teatro režisūrą. Pasimokiau pusmetį, ne daugiau, nes Kaune Vaitkus su Gintaru Varnu rinko aktorių studiją. Iš pradžių Vaitkus kokius metus dirbo Kaune, paskui persikėlė į Vilnių, į buvusį Akademinį teatrą. Na, „pabėgau“ aš nuo Vaitkaus. Jis pats Piteryje mokėsi, tuo metu man buvo tikras guru, tik tuo metu jaučiau, kad nenoriu būti priklausoma.

Teatro, muzikos ir kino institute Sankt Peterburge mane priėmė ir į režisūrą, ir į aktorinį. Diplomuose įrašyta: „Kino ir teatro aktorė; teatro režisierė“. Piteryje man visi sakė, kad būsiu kino aktorė. Jau buvau tuo patikėjusi, tiesiog skraidžiau, mane pradėjo kviesti filmuotis, nemaži vaidmenys, vienas – su Segejumi Šakurovu. Apie mane kalbėjo: „Tipiška rusų mergaitė, rusiškas veidas…“. Net keista. Dar buvo „Žmogus iš sąvartyno“, šešių serijų „perestroikos“ laikų filmas, jo režisierius – Borisas Gorlovas. Visi pabrėžė, kad esu būtent kino artistė. Tad grįžusią į Lietuvą mane ištiko šokas: o kurgi tas kinas, kuriam aš reikalinga? Taip ir likau kažko nesupratusi.

O kodėl tu grįžai?

Tikrai nebūčiau grįžusi, jei ne 1991-ji. Tai, kas vyko Lietuvoje, buvo taip svarbu, svarbiau už viską pasaulyje. Mus, Rusijoje gyvenančius lietuvius, tiesiog degino Lietuvos laisvė. Aš kaip aktorė grįžau paprasčiausiai į nieką. Maniau, kad manęs lygiai taip reikės, kaip studijų laikais, kad būsiu žvaigždė. Kai mokaisi, atrodo – oi, kokios perspektyvos laukia!.. Su tokia energija parlėkiau! Kai grįžau iš Piterio, Vaitkus mane priėmė į teatrą, prieš tai padirbėjau Rusų dramos teatre. Vaitkus statė „Sapną“, ten vaidinau Baleriną. Tris kartus verčiausi salto. To spektaklio repetavimas man buvo šventas kaip Mišios. Tuo metu svarbiau buvo ne tiek vaidmuo, kiek repeticijų atmosfera ir aura. Likus kelioms savaitėms iki premjeros, Vaitkų išmetė iš teatro. Prasidėjo teatro realybė.

Ne vienas garsus režisierius, dirbdamas su aktoriais, pirmiausia trupėje stengiasi sukurti šeimos atmosferą. Koks yra Vaitkaus teatras?

Jo teatras yra gerokai žiauresnis, šeimos kūrimo dirbant tikrai nėra. Tarkime, dirbdami su R.Tuminu, visi vieni kitus įsimyli, tampa artimi. Tik ne Vaitkaus teatre! Jis provokuoja konfliktą. Yra labai geras psichologas, sukuria tokią intrigą, įdomumą, viskas susipina ir vyksta vienu metu. Savotiškas kosmosas. Vėliau režisierius ir pats keitėsi, visokį jį teko matyti. Tačiau dirbant su juo visada lieka begalinis įdomumas, jis žino, ko nori. „Stepančikovo dvare“ (pabal Fiodorą Dostojevskį, aut.past.) man skyrė berniuko Falalėjaus vaidmenį. Nesupratau, kodėl mane pasirinko vaidinti tą berniuką ir ko Vaitkus iš manęs nori. Aš siūliau šimtą variantų. Viskas, ką dariau repetuojant, netiko. Ne, ne ir ne, dar paieškok… Paskui Vaitkus pats pasiūlė – tiesiog būti atvira atviriausia širdimi, tarsi nieko nevaidinant. Visi mačiusieji gyrė, „koks geras vaidmuo“. Iš tiesų aš ten nieko nevaidinu. O „Demonuose“ vaidinau Matriošą, išprievartautą mirusią mergaitę. Visą laiką reikėjo būti scenoje. Tai ne vaidmuo, tiesiog tam tikra energetika. Jausdavausi „ant ribos“. Taip įsigyvendavau į mergaitės sielos būseną, kad sunkiai pasitraukdavau.

Vaitkus yra nenuspėjamas. Niekad nežinai, ko laukti. Gaudavau tokius vaidmenis, kokių pati sau lyg ir nenorėčiau. Tikėdavausi suvaidinti kokią heroję, o gaudavau vaiką, Falajėjų ar Matriošą.

Birute, kas lėmė, kad ėmei vaidinti monospektakliuose?

Kalbant apie aplinkybes – neturėjau darbo. Atvažiavau į Vilnių, ir šešeri septyneri metai – dykvietė. Iš teatro išėjo Vaitkus, vyresni artistai atleisti. Priimtas Tuminas su trupe. Pauzė… Tiek norisi daryti, energija trykšta, o tu galvoji, kad gyvenimas praeina. Tai viena priežasčių. Aš pradėjau ne nuo monospektaklio, o nuo šokio projekto, pirmojo Lietuvoje. O monospektaklio atsiradimas susijęs su Japonija, kai pusmečiui ten išvažiavau. Pamačiau
teatrą, kur aktorius dirba kaip vokalo solistas, dainuoja arijas. Muzikinis kalbėjimas… Juk pati mokiausi muzikos, tai buvo artima. Pamačiau struktūrą: choras ir solistas. Intuityviai pajutau, kad toks teatras yra mano.

Grįžusi iš Japonijos ėmiausi spektaklio „Žodžiai smėlyje“ pagal Beketą (Samuel Beckett, „Laimingos dienos“, aut.past.). Tema – moteris dykvietėje. Labai atitiko to meto dvasią: salėje sėdėdavo tik koks dvidešimt trisdešimt žiūrovų. Kritikai teigė, kad mano spektaklis -tai kalbėjimas su savimi. Totali vienatvė. Japonijoje mano mokytoja sakydavo: „Kai tik pamatysi, kad žiūrovų dėmesys slūgsta, visiškai nustok vaidinti ir padaryk didelę pauzę“. Tada žiūrovų dėmesys palengva sugrįžta, savo spektakliuose tai dažnai naudoju. Konstantino Stanislavskio mokykla grįsta veiksmo poveikiu, o Japonijos teatras – energetine koncentracija, energijos valdymu.

Lietuvoje „Žodžiai smėlyje“ suvaidinau nedaug, kokius dešimtį kartų. Paradoksas, bet užsienyje šis spektaklis vaidintas apie penkiasdešimt kartų. O tokią sėkmę lėmė pirmasis išvažiavimas už namų, į Minską. Dievulis man ištiesė šiaudą. Pasitikėjimo savimi neturėjau nė lašo, bet nuo to karto mane pradėjo kviesti, ir atsirado jėgos, vilties- galiu! Patį personažą pradėjau kurti po kokių penkiolikos spektaklių, taip mano scenoje atsirado senutė. Nieko tuo metu nevaidinau, tik šitą vaidmenį. Po poros metų priėjau ribą: supratau, kad nebenoriu gyventi. Tiek tas vaidmuo mane įtraukė. Tapo aišku, kad reikia greitai griebtis kito darbo, nebeužsibūti senajame. Tada ėmiau repetuoti Margeritos Diura (Marguerite Duras) „Meilužį“.

Kaip ateina nauja tema, naujas spektaklis, kaip prisijaukini naują medžiagą?

Aš pati teatrui pasiūliau du darbus – „Meilužį“ ir „Unę“. Aleksandro Bariko (Alessandro Baricco) „Šilką“ pasiūlė Adolfas Večerskis. Tos medžiagos labai bijojau, nors žavėjausi Bariko kūryba, jutau didelę trauką.

Spektakliai ateina nuo vidinio sąlyčio, sąskambio su pačia manimi. Jurga Ivanauskaitė yra pasakiusi apie Diura „Meilužį“: „Man tai vienas gražiausių romanų apie meilę“. Renkuosi kūrinius, šokiruojančius atvirumu. Tai, ko labai bijai, norisi atsiverti. Įveikti baimę kaip tada, vaikystėje, kai manęs nepriėmė ten, kur norėjau būti. Repetuojant ‘“Meilužį“ man buvo taip baisu! Kad sukurtum vaidmenį, privalai atsiverti, scenoje peržengti tai, ko niekada nepadarytum gyvenime. Padėjo režisierė Regina Garuolytė. Tuminas, turėjęs režisuoti „Žodžius smėlyje“, Garuolytę paskyrė kaip asistentę. Tačiau pats neturėjo laiko dirbti, į vieną repeticiją atėjo, pasakė pastabų ir mane paliko: „Dabar daryk pati!“ O man ašaros teka per skruostus… Iki premjeros tebuvo likusios kelios dienos. Regina pasakė kietai: „Dabar taip: čia darai tą, čia – tą, o ten – tą“. Ji man nubrėžė visą spektaklio schemą ir pasiūlė struktūrą.

Įvyko stebuklas, atsirado ramybė. Paskui jau visada būdavo taip – aš padarau naują darbą ir kviečiuosi: „Regina, ateik!“. Su džiaugsmu ir pasitikėjimu jai paklusdavau.

Bet juk kurdama vaidmenį ar rašydama knygą ne kiekvienam patiki savo sielą, renkiesi – kam?

Žinoma, kad ne kiekvienam, turi atitikti vibracijos. Čia kaip ir knygos redaktorių rinktis. Aš visiškai pasitikiu savo redaktore Janina Riškute, ji redagavo kelias mano knygas. Todėl man taip baisu kviestis režisierių monospektakliui, juk pati žinai – tokiu atveju vyraus režisieriaus koncepcija. O Regina man kaip psichologė.

Dar apie tai, kaip absoliučiai pasitikiu savo knygų redaktore. Riškutė net stebisi, kiti juk nė žodžio neleidžia keisti. Galiu atsakyti: aš gi aktorė! Atsiduodu iki galo. Monospektaklis yra labai jautrus žanras. Kai aktorius silpnesnis už režisierių, tai tokioje sąjungoje monospektaklio žanro taisyklės pažeidžiamos.

Tavo scenos darbuose akivaizdus asmeninis santykis ir su tekstu, ir su personažu. O kai yra asmeninis santykis, tai čia pat ir – atsivėrimas. Kaip kad spektaklyje apie Salomėją Nėrį – „Poetė“.

Kai repetavau „Poetę“, „Unę“, jau negalvojau, kad tai darbas apie Nėrį ar Unę Babickaitę. Kūriau spektaklį apie save, nors ir žinojau, kad tai istorinės asmenybės. Visą logiką, emocinius perėjimus susidėlioju visiškai. Susidėlioju taip, kaip aš išgyvenčiau tokią gyvenimo istoriją. Būtent aš, o ne kitas žmogus.

Kas tau yra geras režisierius – ko lauki, ko tikiesi iš jo?

Pirmiausia jis turi būti geras psichologas. Aktoriui svarbiausia vaidinti vaidmenį, o ne būti genialiame spektaklyje ir tiesiog stovėti. Aš trokštu, laukiu, kad režisierius atvertų manyje tai, ką bijau savyje apnuoginti, slaptąją pusę. Mes to ir einame į sceną – kad praplėstume savo pažinimo ribas. Juk aktoriai yra labai pažeidžiami, kompleksuoti žmonės. Dievas davė šitą profesiją kaip galimybę išsivaduoti iš savęs. Suvaidinu „Unę“, grįžtu namo ir jaučiu, kiek daug laisvės ir pasitikėjimo savimi man suteikė spektaklis.

Vaidindamas pereini per savo tabu ir tam tikras ribas kaip per vandenį. Mano gyvenime tiek daug buvo baimės, kad teatras man – vienintelis kelias iš to išaugti.

Nuolat keliauji, nepaisydama baimių. Ko tikiesi iš pasaulio, iš kur tas alkis pažinti, patirti?

Iki dvidešimties metų žinojau, kad niekur neišvažiuosiu. Mano tėvai – tremtiniai. Kai išvažiavau į Ameriką, pati negalėjau tuo patikėti. Stovėjau oro uoste ir netikėjau! Tai buvo toks džiaugsmas – laisvė keliauti. Amerikos vizos laukiau pusę metų, tai buvo 1991-siais. Važiavau į Jono Meko pirmuosius režisūros kursus. O kai atsivėrė Europa, atsirado skrydžių, keliavau į pasaulį. Aš ir šiaip keliaučiau. O čia – keliauji ir dar vaidini spektaklius. Džiaugiesi ir dirbi. Nors teatro niekada nelaikau „darbu“. Su kolegomis esame paskaičiavę: su mano spektakliais aplankėme maždaug trisdešimt šalių, beveik visus kontinentus. Amerika, Kolumbija, Meksika, Taivanas, Filipinai, Japonija, Mongolija… Į festivalius paskui pakviečia vieni per kitus.

Neįtikėtina…

Pats Dievas, jei taip galima sakyti, tapo mano vadybininku, kito aš juk neturiu (juokiasi).

Kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, kad žmonės ateina į teatrą ne siužeto pasižiūrėti, o patirti energetinį poveikį. Ir pati po gero spektaklio pirmiausia prisimenu ne „ką“, o „kaip“.

Ne vienas žiūrovas po spektaklio man sakė, jog jam šį vakarą buvo tiesiog labai ramu, jis patyrė ramybę, žiūrėdamas į sceną. Jei žmogus patyrė tą ramybę, vadinasi, mūsų „virpesių dažniai“ atitiko.

Jaunystėje buvau labai sureikšminusi teatrą, atrodė, kad nieko nėra svarbiau, koks nors kitas dvasinis kelias net neegzistavo. Būdama apie trisdešimties, ėmiau ieškoti dvasinio mokytojo, kuris padėtų. Ko ieškojau, gavau Indijoje. Kitiems gal kitaip… Kūryboje gali prabilti tada, kai dvasia auga, kinta. Dabar man šitie keliai eina paraleliai – dvasinis ir kūrybinis.

Jei kūryba yra harmonijos ilgesys, tai ar pasiekus tą ramybę kitais keliais, tarkime, per tikėjimą, toji kūryba dar tebėra reikšminga? Ar ramybė neužgesina kūrybinių impuslų?

Teoriškai gal ir taip. O praktiškai – tokios ramybės aš dar nesu patyrusi. Kūryba man yra kelias atrasti tą ramybę. Visi menininkai trokšta harmonijos, kūryba – tai vienas iš kelių į ją. Kai man buvo dvidešimt metų, savąjį ego krapščiau intensyviau. Tačiau ateina etapas, kai išsivaduoji ir matai save bei pasaulį iš šalies. Matai harmoningą pasaulį, kuriame esi pats, toks neharmoningas.

Birute, kūnas – tavo instrumentas, scenoje stebėtinai tau paklūstantis. Kiek skiri savo kūnui dėmesio, kiek save drausmini?

Reikia ir mankštos, reikia ir dietos. Aktorystė – žiauri profesija, juk esi tik instrumentas. Priaugsi penkis kilogramus, ir tau – viskas. Na, dabar, kai daug vaidinu, tas trenažas vyksta tiesiog spektaklių metu. Kai tampu lengva lengva, kai sublogstu, imu tiesiog skraidyti. Vienas priaugtas kilogramas man jau didelis trukdis. Jei atsitinka taip, kad ateinu į teatrą pavalgiusi, dirbti sunku. Valgyti reikia po darbo, ne prieš. Pripratau gyventi, kaip man patinka, paisyti savęs. Tikrai nesu kokia didelė asketė. Nors buvo laikas, kai badaudavau, užsikrėtusi idėja, kad aktorius privalo badauti. O šiaip labai mėgstu jogą, iškart pajuntu giluminio kvėpavimo poveikį. Į spektaklį reikia ateiti „be savęs“, to buitiškojo žmogaus privalo nebelikti. Instrumentas skamba tik tuomet, kai yra jautrus. Ilgos prastovos aktoriui pražūtingos. Prasideda sezonas, ir prireikia mėnesio, kol įsivažiuoji. O jei nevaidinsi metus ar dvejus, palaikyti formą, kai esi virpantis, jautrus, bus sunku.

Energijos metams bėgant mažėja. Kuo toliau, tuo labiau rašymas, literatūros kūryba man atsiveria kaip mano antroji pusė. Juk iki šešiasdešimties metų nevaidinsiu!

Per visą teatro sezoną be galo ilgiuosi rašymo. O kai ateina vasara – taip gera atsisėsti ir rašyti. Manęs nedrąsko priešprieša, ką pasirinkti. Viskas ateina natūraliai. Kažkada profesorė Daujotytė pasakė: „Atiduok visą save literatūrai! Prasmingiau…“ Manyje iškart kilo vidinis pasipriešinimas. Kai neišeinu į sceną kokius porą mėnesių, tiesiog sprogstu savy, mane ima krėsti drebulys. Teatras man kaip savotiškas narkotikas: daug duodi, tačiau labai daug ir gauni.

Ar šeimyninis gyvenimas suderinamas su aktoriaus profesija?

Apie tai visą laiką svajoju, tačiau pernelyg daug atiduodu kūrybai… Esu maksimalistė, manau, jei turėčiau šeimą, tai viską šeimai ir atiduočiau. Tai, kas šeimoje leistina vyrui, moteriai būtų neįmanoma.

Nuostabus erotinių scenų sprendimas „Meilužyje“. Kaip atradai?

Kai atradom meilės scenos metaforą – šokčiojimą į viršų, į vertikalę, labai džiaugiausi. Sėdėjome, svarstėme su scenografu Artūru Šimoniu, ir atėjo… akto sprendimas.

Kaip išdrįsai vaidinti filme apie Ivanauskaitę „Šokis dykumoje“? Ir ne bet ką, o įkūnyti jos dvasią? Gal lėmė jūsų abiejų su Jurga budistinis ryšys?

Labai pasitikiu režisiere Agne Marcinkevičiūte. Kai sužinojau, kad ji režisuos filmą, nekilo abejonių. Ji sakė: „Noriu parodyti Jurgą visokią.“ O man teko vaidinti Jurgos sielą, tą tikrąjį „aš“. Gal ne kiekvienas aktorius tai galėtų. Kinas yra kitoks nei teatras, ten reikia ne vaidinti, o būti. Subtilesnis lygmuo… Tikėjausi žymiai didesnio darbo, buvau pasiruošusi. Nors visko užteko. Nieko nereikėjo vaidinti, tik būti. Bėgau per smėlį, kaip Jurga bėgo per gyvenimą. Specialiai panašumo lyg ir nebuvo stengiamasi sukurti, na, uždėjo vienoj scenoj peruką, Jurgos skrybėlę. Žiūrėdama filmą pati susipainiojau: ar matau Jurgą dokumentiniame kadre, ar tenai aš pati.

Kaip jautiesi po to, kai teatre suvaidinama premjera? Juk tenka išsiskirti su kūrybine grupe. Ar nesijauti, lyg būtum išplėšta iš saviškių tarpo?

Tai skausmingiausia akimirka aktoriaus gyvenime. Tada, kai baigiasi darbas. Tie santykiai teatre juk yra brangesni už šeimyninius, tai dieviškas ryšys, meilės periodas, tarytum išgyventum pirmąją meilę. Kai tai baigias, visiems baisu, atsiveria tokia tuštuma! Todėl daugelis ir geria, nes jaučiasi palikti, vieniši, tarsi apgauti. Lauki režisieriaus, jo dėmesio, o jis jau kitur… Kaip šitaip, galvoji sau, negi jis mane išdavė?! Žiauru. Visą gyvenimą mokausi tai ištverti. Dabar, dirbusi daugybėje pastatymų, jau žinau, kad taip bus, ir vis tiek – labai sunku, baisu būti paliktam. Lyg tave išmestų iš namų.

Sceninė švara ir minimalizmas tavo spektakliuose. Iš kur tai?

Aišku, šitai „pasiėmiau“ iš Japonijos. Ten ant medinių lakuotų scenos grindų tegali užlipti mūvėdamas kojinėmis. Medis, lakas, nė dulkelės… Man labai artima japonų teatro taisyklė: „scenoje negali būti nė vieno nereikalingo, „šiaip sau“ daikto. Užtat taip lengvai dirbame su scenografu Artūru Šimoniu: mes vienas kitą „atradome“, vienodai jaučiame, mums artima ta pati estetika. Pati iš savęs kiekviename spektaklyje reikalauju, kad visko būtų minimaliai, noriu, kad vyrautų švara. Manau, tai iš Rytų.

Tavo spektaklių atmosfera kuriama tarsi iš nieko. Ji kaip substancija.

Vis dėlto atmosferą spektakliuose sukuria detalės. Su Šimoniu veikiame atmetimo principu: iš pradžių visko scenoje būna daugiau, vėliau atsirenkame. Ne sykį esame susipyję, Šimoniui vis norisi kokios papildomos metaforos. „Meilužyje“ buvo sugalvojęs virš manęs kybančią valtį įtaisyti. Tą valtį – ji buvo milžiniška – dekoratyvinis cechas gamino iki paskutinės dienos. Vis dėlto man pasisekė, į spektaklio audinį ji tiesiog netilpo.

Dažnoje premjeroje matau žiūrovų salėje sėdinčius tavo tėvelius. Padeda ar trukdo artimieji?

Dabar jau užtenka profesionalumo atsiriboti. Ir vis tiek per premjeras aiškiai pajuntu, kad jie jaudinasi turbūt daugiau už mane. Jaučiu jų nerimą. Tačiau man tiesiog gera būti scenoje. Tai laimė.

2011