Interviu

Saulės spalvos striuke pasipuošusią Birutę Mar sutikau ateinančią Gedimino prospektu. Jos dienos grafikas perpildytas darbų ir susitikimų. Ji sveikinasi ir kviečia į teatrą pasikalbėti. Jos energija – lyg pavasaris, kurio taip ilgimės.

Jūsų pokalbis su teatrologe Daiva Šabasevičiene 2001 m. prasidėjo taip: „Praėjus trejiems metams nuo pirmojo Tavo monospektaklio „Žodžiai smėlyje“, šiandien jau galima sakyti: „Birutės Marcinkevičiūtės monoteatras“. Tad kodėl Birutės Mar Solo teatras subrendo tik dabar, praėjus beveik dvidešimtmečiui?

Turbūt todėl, kad nesu iš drąsiųjų, galinčių išsyk pasakyti: „Kursiu savo teatrą.“ Reikėjo daug ką išbandyti ir atrasti, pačiai patikėti savimi ir viduje užaugti.

Jei nuo pat pradžių: aktorystės ir režisūros mokiausi Sankt Peterburge, 1993 m. grįžusi į Lietuvą Kauno dramos teatre pastačiau diplominį režisūros spektaklį. Tuometiniam Akademinio dramos teatro vadovui Jonui Vaitkui pakvietus, persikėliau gyventi ir dirbti į Vilnių – tapau Akademinio teatro aktore. Tada labiausiai norėjau vaidinti, būti scenoje. Lietuvoje tuomet buvo įdomus gyvenimas – išsilaisvinimo, istorinių permainų metas! Tačiau teatre po keleto metų pajaučiau stingulį, apie 1997-uosius teatrai ištuštėjo, Akademinio teatro Didžiojoje salėje būdavo kokie penkiasdešimt žmonių – ir tai atrodė daug. Keitėsi vadovai, nebuvo režisieriaus, vienijančio trupę. O viduje – tiek jaunatviškos energijos, regis, galėtum kalnus nuversti. Taip norėjau mokytis toliau, rasti bendraminčių, kurti ir apkeliauti visą pasaulį! Peteris Brookas ir Jerzy Grotowskis buvo mano įkvėpimo šaltinis, ypač traukė mintis, kad teatras – tai kelionė, galimybė pažinti kitas kultūras.

Tuomet iškeliavau į Japoniją (mokiausi Tokijuje tradicinio japonų šokio ir teatro) – metai ten labai pagilino ir praplėtė teatro suvokimą. Mes Europoje įpratę prie tradicinės teatrinio mokymo krypties – Stanislavskio metodo. Japonų teatras radikaliai kitoks. Jo esmė – sąlygiškumas, sceninis minimalizmas, ten labiausiai vertinama formos precizija, kūno plastiškumas. Tai buvo puiki sceninės koncentracijos mokykla. Ten ir atradau „vieno aktoriaus teatrą“: aktorius ten – solistas, pasakojantis istoriją žiūrovui, greta – pritariantis orkestras, muzikantai ar choras. Be to, ten teatras labai muzikalus. O aš vaikystėje taip svajojau groti smuiku (deja, vietoj jo teko vienuolika metų mokytis nemėgstamo pianino…). Taigi, Japonijoje išvydau „savo“ teatrą: tarp muzikos ir dramos, kur aktorius – savotiškas muzikantas.

Grįžusi iš Japonijos sukūriau „Žodžius smėlyje“. Per premjerą Mažojoje salėje buvo saujelė žiūrovų, beketiška Solo teatro pradžia… Turbūt spektaklis būtų labai greitai numiręs, jei ne sėkmė tarptautiniuose festivaliuose, ji paskatino toliau eiti šiuo dar neišmintu keliu. Po keleto metų sukūriau antrąjį monospektaklį – Marguerite Duras „Meilužį“, vėliau „Antigonę“… Susipažinau su daugeliu monoteatro kūrėjų Europoje, darėsi vis įdomesnės šio žanro ribos ir galimybės. Taip nejučia susibūrė bendraminčių entuziastų grupelė, savotiškas „teatras teatre“ – kompozitorius Antanas Kučinskas, dailininkė Jolanta Rimkutė, videomenininkas Andrius Jakučionis, režisierės asistentė Regina Garuolytė, scenos dailininkas Remigijus Jančauskas, vėliau prisijungė garso režisierius ir videomenininkas Karolis Bratkauskas…

Supratau, kad ne visados lengva įtikinti teatro vadovybę savo idėjomis ir kad teisingas posakis „iniciatyva baudžiama“. Teatre teko pakovoti ir už „Antigonę“ (tuometinis teatro meno vadovas pasakė, kad statyti Sofoklį – dabar jokios prasmės), ir už „Poetę“ (ją teko pasiūlyti tada besikuriančiai „Menų spaustuvei“, nes manajame teatre irgi buvo pasakyta, kad „Salomėjos nereikia…“). Ir idėjos kurti „Grimo operą“ tuomet gimtasis teatras nepalaikė – ją sėkmingai sukūrėme Oskaro Koršunovo teatre.

Visų tų išbandymų turbūt reikėjo, kad sustiprėčiau, nesustočiau, eičiau toliau. Taip atsirado kamerinių spektaklių repertuaras, jie, nors jau neberodomi Nacionaliniame ar kituose teatruose, tebėra gyvi, kviečiami į festivalius, kitus Lietuvos miestus.

O paskutinis akstinas oficialiai įkurti Solo teatrą buvo Daivos Šabasevičienės pernai sumanytas projektas „Lietuvos teatro amžius“. Daivai pasiūlius prisidėti, išsyk pagalvojau – noriu sukurti spektaklį apie Moniką Mironaitę. Taip gimė „Lietuviškoji Nora“, kurią pradėjome repetuoti pas mane namuose, ir tai virto savotiška „pogrindine kūryba“, tokia gyva ir prasminga. Ne valdiškai, neskaičiuojant repeticijų valandų, spontaniškai – prisidėjus puikiems aktoriams Vytautui Anužiui, Aleksui Kazanavičiui, Mindaugui Capui.

Pirmoji Solo teatro premjera „Lietuviškoji Nora“ (Henriko Ibseno pjesės „Lėlių namai“ ir Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais) įvyko. Po premjeros, aišku, susidūrėme ir su kita puse – kai neturi nei aptarnaujančio personalo, kai po spektaklio reikia patiems surinkti rekvizitą, išskalbti drabužius, galvoti, kur viską sandėliuoti… Tačiau tai ir savotiškai žavu, ta energija išlieka spektaklyje.

Dabar jau galiu garsiai ištarti, kad Solo teatras – tai kūrybos laboratorija, kur mėginsiu įkūnyti keisčiausias savas idėjas. Kalbėti apie man svarbias temas ir vertybes. Nūdienos teatras tapo toks fragmentiškas, tiek trumpalaikių projektų, akcijų. Tai, žinoma, atspindi epochos ritmą, bet man teatras – tai gilesnio išgyvenimo lygmuo. Norisi tokį jį ir kurti.

Pagrindiniai Jūsų spektaklių herojai – istorinės Lietuvos asmenybės. „Jis ir Ji“ sutinkame Joną Biliūną ir jo žmoną, „Unėje“ susipažįstame su aktore Une Babickaite, „Poetėje“ – su Salomėja Nėrimi, o „Lietuviškoje Noroje“ – su aktore Monika Mironaite. Kodėl renkatės kurti spektaklius žymių žmonių laiškų ir dienoraščių motyvais?

Visaip būna, bet dažniausiai spektaklių herojai ateina patys. Biliūno ir jo žmonos laiškų fragmentus prieš gerą dešimtmetį manęs paprašė paskaityti viename Biliūnui skirtame renginyje, tuomet ir sužavėjo jo ir Julijos Janulaitytės-Biliūnienės meilės atvirlaiškiai. Taip pat ir idėja spektakliui „Unė“ kilo, kai perskaičiau jos dienoraščius per knygos pristatymą ir pajutau: bet juk tai unikali medžiaga spektakliui! Salomėja Nėris tapo „sava“ perskaičius Viktorijos Daujotytės knygą „Salomėjos Nėries ruduo“. Monikos Mironaitės asmenybę prisiminiau, kai Daiva Šabasevičienė pasiūlė prisidėti prie „Lietuvos teatro amžiaus” renginių ciklo. Istoriniai herojai, jų dienoraščiai ir laiškai tikresni už išgalvotą literatūrą, iš jų man bene įdomiausia kurti dramaturgiją. Kiek ten aistros! Perskaičiusi Marinos Cvetajevos, Boriso Pasternako ir Rainerio Maria Rilke’s laiškų romaną supratau, kad tokios pjesės neišgalvotų joks rašytojas. Taip atsirado spektaklis „Laiškai į niekur“. Vėliau „Ledo vaikai“ – pagal mano tėvų ir kitų Lietuvos tremtinių Sibire prisiminimus.

Savo kūryba supažindinate pasaulį su Lietuvos kūrėjais, mūsų istorija, juk užsienyje esate visada laukiama. Kodėl liekate Lietuvoje, kai yra tiek galimybių svetur?

Gera justi laisvę keliauti, kurti, išbandyti save kitur. Labai įdomu buvo praėjusiais metais padirbėti Zalcburgo miesto teatre Austrijoje, kur režisuoti mane pakvietė tuometinė teatro muzikos vadovė dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Statėme Broniaus Kutavičiaus operą „Kaulo senis ant geležinio kalno“ ir oratoriją „Jeruzalės vartai“. Tai buvo vienas įdomiausių ir sudėtingiausių ligi šiol mano kūrybinių darbų: dirbti nebe su savo nedidele trupe, bet su vaikų ir suaugusiųjų chorais, solistais, orkestru. Visi – skirtingų tautybių, patirčių, kalbantys skirtingomis kalbomis. Ir per ganėtinai trumpą laiką turi pasiekti rezultatą. Ateiti į repeticijas reikėjo kruopščiausiai pasiruošus.

Bet po visų kelionių, festivalių man būna be galo gera sugrįžti į Lietuvą. Nors „savam krašte pranašu nebūsi“, kurti čia sudėtingiau ir finansine prasme, ir, to visai nenorėdama, vis tiek pradedi kažkam kliudyti ­­– juk teatro menininkų rinka Lietuvoje maža, visi vienas su kitu konkuruoja, kažkam imi atrodyti pernelyg daug keliaujanti ir t.t., susiduri ir su natūraliu žmogišku pavydu. Bet vis tiek. Nors ir sunkiau, Vilniuje kurti gera.

Prasminga ir atstovauti Lietuvai užsienio teatro festivaliuose – ten nuvažiavus galima sutikti įdomių žmonių, pasisemi minčių, savaip paaugti. Ir vėl grįžti. Viduje kažkas sako, kad reikia grįžti. Tikriausiai siela žino, kur ir kada kiekvienam skirta būti. Svarbi man ir lietuvių kalba – scenos instrumentas. Esu aktorė, tad savąja kalba labiausiai ir giliausiai galiu pažadinti kitų emocijas, mintis.

Mūsų jau šiek tiek paliestas, tačiau neišplėtotas klausimas – greitas gyvenimo tempas. Kaip Jūs sugebate susikoncentruoti, viską suspėti?

Ir aš tiek visko nespėju! Neužtenka laiko rašymui, nes viskas priklauso nuo spektaklių grafiko. Nors jau po truputį mokausi nepersiplėšti. Dabar, kai leidžiu savo premjerą, tą mėnesį susiplanuoju taip, kad beveik nebūtų kitų pašalinių darbų. Kad niekas neblaškytų, kad galėtum galvoti tik apie tai.

Šiaip laikas dabar labai įdomus. Tiek virtualių ir visokių realybių… Reikia pastangų susikoncentruoti, neužmiršti svarbiausio. Per dešimt minučių internete gauni tiek informacijos.

Štai 1998 m., gyvendama Tokijuje, su namiškiais susiskambindavau kartą per savaitę – nebuvo tada mobiliųjų, žinučių, elektroninių laiškų. Išliko daug popierinių laiškų iš susirašinėjimo su draugais, tėvais – dabar jie atrodo tokie brangūs. Ir laikraščius, pavyzdžiui, „7 meno dienas“, pamenu, man tėvai į Japoniją atsiųsdavo paštu, laukdavau jų ištisą savaitę.

O dabar viskas taip greitai. Atsidarai feisbuką ir ten prasmengi. Tuo tarpu atrodo viskas įdomu – pamatai žmones, kurių seniai nebuvai sutikęs, sužinai, kas vyksta svetur, visame pasaulyje, ir… po valandėlės junti, kad galvoje pilna informacijos, kuri yra tarsi viską užklojęs rūkas… Ir tada sakai: stop. Visko per daug. Geriau gyventi savą gyvenimą.

Kokie laukia artimiausi darbai?

Šie metai prasidėjo labai darbingai. Klaipėdos koncertų salėje balandžio mėnesį laukia operos vaikams ir visai šeimai – Kutavičiaus „Kaulo senis ant geležinio kalno“ – premjera, šįkart jau su lietuvių solistais, Klaipėdos kameriniu orkestru ir choru „Aukuras“.

O rudenį planuojame Solo teatro premjerą „Buda palėpėje“ pagal jaunos japonų kilmės rašytojos Julie Otsukos romaną. Tai irgi dokumentiniu pagrindu sukurta istorija apie „fotografijų nuotakas“ japones, kurios prieš Antrąjį pasaulinį karą emigruodavo į JAV, ieškodamos geresnio gyvenimo ir asmeninės laimės, bet susidurdavo su visai kitokia realybe – vietoj išsvajoto rojaus patekdavo į vergiją, kur teko gyventi ir dirbti sunkiausiomis sąlygomis. Vėliau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Japonijai užpuolus Ameriką, japonų emigrantai JAV buvo sunaikinti keistomis aplinkybėmis, niekas tiksliai nežino nei kur, nei kaip. Istorija savaip susišaukia ir su Lietuvių tremtinių likimu, ir su šiuolaikinių emigrantų likimais.

„Buda palėpėje“ parašyta labai netikėtu ir įdomiu stiliumi: merginų istorijas autorė aprašo daugiskaitos asmeniu – mes. Lyg tai būtų apibendrintas epinis pasakojimas iš daugybės mažų istorijų – choro balsas. Man įdomiausia, kaip scenoje perteikti šią šiuolaikinio „choro“ istoriją, susipinančią iš daugybės skirtingų likimų, balsų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino ir parengė Brigita Kulbytė

https://www.7md.lt/teatras/2019-03-15/Spektakliu-herojai-ateina-patys

2018 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota aktorė, režisierė, rašytoja Birutė Marcinkevičiūtė-Mar pripažįsta, kad grožis gyvenime – nuolatinė kaita ir pažinimas. Savąjį ji jaunystėje buvo pamiršusi, kiek slėpdavo, kol per daugybę periodų eksperimentuojant, šiandien naudoja kaip moteriškumo saviraiškos formą.

Tapusi „Manilla“ natūralios lietuviškos kosmetikos inicijuojamo projekto #VIDUS ambasadore, moteris sutiko pasidalinti mintimis apie grožio suvokimą gyvenime, kuris apsuptas meno, kultūros ir kelionių.

Ilgalaikis aktoriaus grožis – vidinė laisvė

„Į savo išvaizdą ankstyvoje jaunystėje nelabai kreipiau dėmesio, buvau taip „susirgusi“ teatru. Kad nereikėtų galvoti apie išvaizdą, iki kokių trisdešimties metų dėvėdavau daugiausia juodus rūbus – visos kitos spalvos buvo skirtos tik scenai. Ir man gražu buvo žiūrėti į juodai apsirengusio žmogaus veidą – jis atrodė ryškesnis, išraiškingesnis.

Tuomet nelaikiau savęs nei labai gražia, nei labai pergyvenau, kad nesu manekenės išvaizdos – daug svarbesnis buvo vidinis gyvenimas. Galbūt, jei tuomet būčiau labiau kreipusi dėmesį į savo išvaizdą ir buvusi ekstravagantiškesnė, būčiau greičiau pastebėta, vaidinusi serialuose, su holivudine šypsena vesčiau TV laidas. Bet man to niekad labai nereikėjo – įdomiau buvo suprasti savo vidinį gyvenimą, atrasti savąją laisvę – tikriausiai dėl to ir pasirinkau aktorės kelią. Galbūt todėl, vienas iš momentų, kai jaučiuosi pati gražiausia – įvyksta scenoje, kai esu tarytum nebe savimi, o gyvenu personažo gyvenimą. Tuomet jaučiuosi tokia lengva, laiminga ir laisva, nors vaidinčiau ir didžiausią kančią.“

Birutė dabar nuoširdžiai džiaugiasi, kad likimas neskyrė eiti lengviausiu keliu ir užgrūdino ją mestais iššūkiais.

„Pajutau, kad kai scenoje imu patirti vis didesnę laisvę, tai veikia ir žiūrovą – jis irgi tai patiria. Taip ėmiau kurti savuosius mono spektaklius. Išorinis grožis – tai kaukė, siekis būti išoriškai gražia išties yra moters noras būti stipria. Deja, bet jos savita „kaukė” trumpaamžė. Žiauri ir teisinga mintis: „Po keturiasdešimties turi tokį snukį, kokio nusipelnei.“ Teatre sąvokai „grožis“ galioja visai kiti dėsniai – įdomiausi aktoriai paprastai nėra idealios išvaizdos žmonės. Net priešingai. Grožis scenoje – tai vidinis spindesys, vidinė laisvė.“

Būti laisvam, unikaliam – nelengva

Rašytoja neabejoja – būti kitokiam mūsų visuomenėje nėra lengva, nes žmogaus laisvė visuomet kelia pavojų: laisvu žmogumi sunku manipuliuoti, sunku jį nuspėti, valdyti, kontroliuoti.

„Dabar jau suprantu, kad esu unikali kaip ir kiekvienas, bet į šį suvokimą teko eiti ilgai. Prireikė nemažai metų, kad nebebijoti atverti širdį, priimti, mylėti save. Išorė tuomet darosi savaime mylima.

Esu parašiusi tokią knygą vaikams (ir ne tik vaikams) – „Princesių sala“. Kokia didžiausia moters-princesės paslaptis? Pažinti save, savo nuoskaudas, užspaustas ir neišvystytas savybes, savo jautriąsias ir stipriąsias vietas. Ir nebijoti būti pažeidžiama, tikra, silpna „stipriųjų“ visuomenėje. Moters silpnumas yra ir jos stiprybė – kai tai suvoki, nebereikia dėtis „stiprios moters“ kaukės ir išeikvoti daugybės energijos, tą kaukę nešiojant ir ja dangstantis.

Daugelis jaunų mergaičių tikriausiai irgi mano, kad jų tobula išorė padarys jas stipresnėmis, mažiau pažeidžiamomis. Ir jos darosi plastines operacijas, gražina dantis, lūpas, krūtis. Bet išties vėliau jos supras, kad tai neatneša laisvės. Ne išeitis ir kitas kraštutinumas – užsisklęsti savo viduje ir laikyti save aukomis, nevertomis šio gyvenimo dailios puotos. Vienintelė išeitis – išdrįsti atsisukti į save. Eiti gilyn.“

Savirealizacija yra tikroji švytėjimo paslaptis

„Aš žaviuosi tais žmonėmis, kurie su amžiumi tampa vis įdomesni, nuo kurių sklinda vidinis švytėjimas. Savirealizacija ir yra tas akių, sielos spindėjimas, kuris supa žmogų – jo aura. Akimis ją regi ne visi, bet jaučia kiekvienas. Ir, nors žmogaus išorė atitiktų visus aukščiausio grožio standartus, tačiau jis jaustųsi nelaimingas ar piktas – tas žmogus neatrodys gražus. Aišku, nuostabiausia, kai vidinis švytėjimas sutampa ir su kūno lengvumu, grožiu.

Tiesa, kad akių nepriversi žibėti, jos atspindi tavo gyvenimą – ima žibėti tada, kai jauti pilnatvę. Nors kartais jos žiba, kai išgyveni ir liūdesį, kančią. Tai teko patirti: viduje taip skauda, o aplinkiniai sako: kaip tu švyti. Pagalvojau, širdis skauda, bet tikriausiai džiaugiasi siela – per kančią tampi gražesnė, užaugi. Tik taip į širdį ateina atjauta, gyvenimo patirtis, kuri išlaisvina“, – apie tobulėjimo galią pasakoja moteris.

Laimingiausiems žmonėms laimė ir grožis reiškią tą patį

Menininkė atvira – kūrybai įkvepia kelionės, laimingi ir skausmingi išgyvenimai, būties ir buities blyksniai, žmonės, praeinančio laiko paslaptis.

„Šįmet keliavau po kitą labai įdomų kraštą – Butano karalystę (Butanas laikomas „laimingiausių žmonių“ šalimi, ten yra net Laimės ministerija). Pribloškė tenykštis neįtikėtinas gamtos grožis – kalnai, upės; visa šalis įsikūrusi gamtos rojuje. Gidas pasakė įdomų dalyką – tenykštėje kalboje sąvokos „grožis“ ir „laimė“ išreiškiamos vienu žodžiu. Būdamas laimingas, nori kurti grožį. Ir atvirkščiai, kurdamas, regėdamas grožį – tampi laimingu.

Grožis ir mano įkvėpėjas – jo svarbą patyriau Japonijoje. Menas ten be galo estetiškas, subtilus, sklidinas harmonijos. Žemėje tiek mums nežinomų stebuklingų dalykų – juos norisi paliudyti, užrašyti, įamžinti.“

Žmonės, kelionės ir menas įkvepia savitam stiliui

Birutė prisimena, kad tik būdama 27-erių, mokydamasi šokio ir teatro Japonijoje, atsgręžė į savo išvaizdą. O dabar ji keičiasi natūraliai, kartu su vidiniais procesais.

„Ten ėmiau pastebėti, kaip skiriasi manoji veido oda nuo japonių. Beveik visos japonės nuo paauglystės balina veidus, oda atrodo lygutėlė kaip lėlyčių. Tuomet nejučia ir aš nusipirkau veido pudrą, kad labai nesiskirčiau nuo jų. Japonai žavi minimalistiniu drabužių stiliumi, buities dizainu, detalės grožiu – nieko nereikalingo, tik medžiagos natūralumas. Išraiškinga detalė – japonų moterys tokios stilingos, jog galėtum per dieną stebėti jas gatvėse – nuo jaunų iki senučių. Žvelgdama į jas, supratau, kad gyvenime ir aš galiu būti žymiai gražesnė.

Dar prisidėjo tuometinė pažintis su kostiumų dizainere Jolanta Rimkute. Kartu kūrėme mano debiutinį monospektaklį „Žodžiai smėlyje“ ir Jolantos dėka aš visiškai pasikeičiau. Ji pasiūlė trumpai nusikirpti plaukus, pakeisti jų spalvą, iš savo kolekcijos pridovanojo visai kitokių nei iki tol nešiotų drabužių. Su šiuo „berniukišku“ stiliumi išbuvau kokį dešimtmetį, o ir taip susiklostė, kad mano atlikti vaidmenys jam tiko – M.Duras „Meilužio“ herojė mergaitė, ryžtingoji Antigonė. Net buvau nusiskutusi plikai – kai gavau kvietimą suvaidinti rašytoją Jurgą Ivanauskaitę filme „Šokis dykumoje“. Taip vėl sutapo, kad tai buvo mano „budistinis“ gyvenimo periodas, daug keliavau po Indiją ir rašiau knygą „Cinamonu kvepiantys namai“.

Tuomet Indijoje atradau ryškių spalvų grožį. Nejučia ėmiau nešioti oranžinius, tamsiai raudonus drabužius ir skaras, vis labiau ėmė norėtis moteriškumo. Tai susiję ir su vėliau vaidintais vaidmenimis – moteriškąją Une (spektaklyje pagal prieškario lietuvių aktorės Unės Babickaitės-Baye dienoraščius), nuolankiąja prancūzaite Elena iš spektaklio „Šilkas“. Vėliau po truputį atsiauginau plaukus ir štai jau kokį dešimtmetį beveik niekad nedėviu vyriškų kelnių – vien romantiško stiliaus sukneles, su kuriomis lengva ir gera.“

Skaitykite daugiau

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenė yra įsteigusi apdovanojimų už nuopelnus ženklą „Lietuvos ąžuolas“. Kovo 1 dieną vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime buvo paskelbti apdovanojimai už tiesos liudijimą ir apdovanoti žmonės bei iniciatyvos, ženkliai prisidėję prie tremčių, laisvės kovų istorijos sklaidos Lietuvoje ir pasaulyje, taip pat paminėtos Dalios Grinkevičiūtės gimimo 90-osios metinės. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Ledo vaikai“, kurį sukūrė Birutė Mar, ypač prisidėjo prie istorinio atminimo išsaugojimo ir sklaidos, todėl apdovanojimų komisijos buvo įvertintas „Lietuvos ąžuolo“ aukso ženklu. Šia proga kalbamės su spektaklio kūrėja B.Mar.

– 1999 metais į Vilnių atvyko šviesaus atminimo aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ji Nacionaliniame dramos teatre, akcijoje-forume „Moterys teatre“, pristatė D.Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai buvo neužmirštamas spektaklis! Aušros Marijos ir Jono Jurašų „Antigonė Sibire“ taip pat nustebino netikėtu tremties ir antikinės dramos junginiu. Teatruose dar būta mažų kepštelėjimų šia tema, tad jūsų“Ledo vaikai“ papildo labai mažą teatrinę skrynelę, kuri profesionaliai kalba apie tai, kas yra mūsų kraujyje. Kaip pasakytų D.Grinkevičiūtė, „gyventi – vaidinasi, atsiminti“. Ką jums reiškia ši tema šiandien, kai praėjo jau pora metų nuo spektaklio sukūrimo?

– Ši tema man reiškia daug. Kaskart vaidinant spektaklį tėvų ir senelių tremties patirtis scenoje tenka vėl ir vėl išgyventi kūnu ir krauju, kiekviena savo ląstele, čia ir dabar. Pabuvusi tame kailyje supratau, kad tai visai kas kita, nei perskaityti knygą ar išklausyti istoriją. Jei ne spektaklis, turbūt nebūčiau pajutusi, ką jautė mano močiutė, ori keturiasdešimtmetė mokytoja, kai 1941-ųjų birželio naktį, įsiveržus į namus kareiviams, išgirdo: „Kraukitės daiktus ir į sunkvežimį, važiuosim.“ Kai senelių šeimoms atsidūrus ledinėje Laptevų jūros saloje (mano tėveliai, tuomet dar vaikai, ten užaugo vienoje jurtoje), žmonės buvo palikti tarsi gyvi lavonai: niekas nebeklausė, ką jie tada jautė, niekam neberūpėjo, kad jie išgyventų. „Paguoda“ buvo tik tenykščių pareigūnų žodžiai: „Nenusiminkit, ateis pavasaris, atplauks laivas, atveš lentų ir bus visiems padaryti karstai.“

Visa tai išgyvenant scenoje teko patirti tų žmonių sustingusio laiko jausmą ledo saloje, tą būseną tarp artėjančios mirties ir troškimo išlikti, išgyventi.

„Ledo vaikų“ kūrimas padėjo suvokti ir pajausti tėvų ir senelių kartos auką dėl mūsų. Mes gyvename šiandien laisvėje dėl jų kartos, jų kančių, jų neišsipildžiusio gyvenimo. Spektaklis ypač sustiprėjo ir, jaučiu, įgavo naują jėgą po mano mamytės iškeliavimo anapilin praėjusį rudenį. Tarsi jos dvasios jėga būtų perėjusi į spektaklį, tarsi dabar jau kalbėčiau jos balsu.

Mano mama Jūratė Marcinkevičienė Lietuvai atgavus laisvę su džiaugsmu dirbo Lietuvai – rinko medžiagą apie Lietuvos partizanus, dirbo rezistencinių kovų archyvuose, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, ją mylėjo ir gerbė žmonės. Išliko tarsi tylus mamos priesakas tęsti jos pradėtą darbą – tyliai, bet atkakliai, visa širdimi. Paradoksas, bet žmonės išgirsta tada, kai kalbi jautriai ir tyliai. Laimė, šis stebuklas vyksta per „Ledo vaikų“ spektaklį.

– Eglės Gudonytės knyga „Karta nuo Sibiro“ padėjo jums apsispręsti, kaip scenoje įmanoma elgtis su autobiografiniais dalykais. Pirmo ir trečio asmens santykis – bene sunkiausiai įvaldomas sceninis kliuvinys. Kas jums buvo sunkiausia, kaip atradote sprendimą?

– E.Gudonytės knyga išties parodė kryptį, kaip galima suderinti pirmojo ir trečiojo asmens santykį. Klaipėdietė rašytoja E.Gudonytė savo knygoje kalba pirmuoju asmeniu, ji tampa ir mama, ir močiute, ir savimi pačia sykiu išlikdama šalia kaip autorė. Tai jau visai kitoks, kitos kartos kūrėjos žvilgsnis į tremtį, o kartu pajutau, kad tai gali tapti įdomiu sceniniu sprendimu.

Iš pradžių net norėjosi tiesiog inscenizuoti jos romaną. Bet vėliau pajutau, kad galiu papasakoti ir savo tėvų autentišką istoriją sujungdama daugybės žmonių gyvenimų prisiminimus, akimirkas. Ėmiau istorijas dėlioti tarsi mamos – ketverių metukų su šeima išvežtos į tremtį mergaitės – akimis išlikdama šalia jos „trečiuoju asmeniu“.

Kai pagauni tikrą pasakojamos istorijos emociją, pereiti iš trečiojo į pirmą asmenį nebesunku, nes kaip aktorė visada esi šalia savojo personažo. Spektaklyje „Ledo vaikai“ aš tarytum esu šalia savo mamos – dar mergaitės, kurios vardu pasakoju istoriją.

– Jūsų inscenizacija pagal tėvų prisiminimus tokia sodri savo išgyvenimų įtampa! Ar visi jie tokie sodrūs, ar tai jūdų atrinktų dramaturgiškų tekstų junginys?

– Nei mano mama, nei tėtis dienoraščių nerašė – jie man tiesiog papasakodavo vienus ar kitus atsiminimų epizodus, kai kurie jų išspausdinti tremtinių atsiminimų knygose „Leiskit į tėvynę“, „Amžino įšalo žemėje“.

Tą dramaturginę tekstų įtampą pjesėje intuityviai dėliojau pati kaitaliodama poliariškas išgyvenimų būsenas – patiriamą vaikišką džiaugsmą šia diena ir ištremtųjų skausmą, neviltį. Didesnį tragizmą išgyveno senelių karta, kuri buvo išvežta jau brandaus amžiaus. O mano tėvai tuomet dar tebuvo mažiukai vaikai, jie pasakodami man pirmiausia prisiminė nuostabaus grožio pašvaistes, Kalėdas su iš popieriaus iškarpytomis lėlytėmis ir saujele grūdų, baltą meškiuką, su kuriuo už bausmę mokytojas jakutas uždarydavo šaltoje mokyklos klasėje…

Žvelgdama į tėvų jaunystės nuotraukas jutau tą gyvenimo kaip būties šilumą net ten, tolimame Sibire, tremtyje. Juk ir jie tada buvo jauni, mylėjo, nepaisant visko, patyrė žemiškos būties džiaugsmą. Ta poliariška gyvenimo spalvų, patirčių paletė ir padiktavo tokią pjesės struktūrą, padedančią sukurti išgyvenimų įtampą scenoje.

– Šiemet prieš Kovo 11-ąją net kelis kartus suvaidinote „Ledo vaikus“. Nustebino jaunų žmonių reakcija. Viename spektaklyje – pilnutėlė salė moksleivių ir visi nuščiuvę stebėjo spektaklį. Kaip manote, ar pasikeitė karta, ar tremties tema tapo natūraliai būtina?

– Svarbu tai, kaip apie tai kalbėsi. Jeigu taip, kaip mums kalbėdavo mokykloje apie SSKP partijos suvažiavimus, tuomet nieko ši tema nesujaudins. Manau, mokytojai turėtų dėti pastangas, kad Lietuvos istorijos pamokos virstų „išgyvenimų“ pamokomis. Reikėtų mokiniams aplankyti ir šiurpų KGB muziejų Lukiškių aikštėje, Vilniuje, ir tremtinių pastatytą jurtą Rumšiškių buities muziejuje, ir pamatyti dokumentinių filmų, jautrų vaidybinį filmą apie tremtį „Ekskursantė“, turintį tam tikrą ryšį su „Ledo vaikais“. Tuomet jaunas žmogus informaciją priimtų visai kitais „čiuptuvais“ – širdimi. Tuomet tai virstų jo sielos patirtimis.

Džiaugiuosi, kad „Ledo vaikai“ jaunimui tampa būtent istorijos išgyvenimo pamoka. Džiugu ir netikėta, kad gimnazistai į spektaklį ateina patys, ne mokytojų verčiami. Net antrąsyk ateina žiūrėti spektaklio, atsivedę tėvus, – ne iš vieno tai girdėjau.

Pamenu, mano tėtis po spektaklio premjeros pasakė: „Šis spektaklis skirtas nebe mums, mes ir gyvenime tai perėjom. Jis skirtas jau kitai kartai“. Laimė, taip ir vyksta.

– Po paskutinio suvaidinto spektaklio susitikime su jumis liko nemažai mokinių, daugiausia berniukų. Vienas jų paklausė: „Scenoje esate viena, bet ne vieniša. Mes su jumis. Ar jūs tai jautėte?“ Kokias reakcijas esate išgyvenusi vaidindama „Ledo vaikus“?

– Taip, nustebino per susitikimą vieno gimnazisto žodžiai: „Aš jaučiau, kad tarsi daug žmonių su jumis buvo scenoje. Ir aš ten su jumis buvau.“ Ar aš tai pajutau? Taip, išsyk. Kai energija teka, kai jauti, kad žmonės atsiveria ir išgyvena kartu su tavimi, tarsi pereina į manąją rampos pusę, tuomet jautiesi lyg turėtum daugybę partnerių greta.

Vaidinant „Ledo vaikus“ net šiurpuliukai per kūną eina, kai visa salė ima pritarti dainai: „Kad ne auksinės vasaros“. Kai matai žiūrovų akyse ašaras… Aš pati tuomet jaučiuosi taip, kaip teatre, kurį žiūrėjau dar būdama mokinė Kaune (tai buvo garsioji Jono Vaitkaus epocha Kauno dramos teatre), kai sovietinės okupacijos metais teatras buvo ta sakrali erdvė, kurioje aktorius scenoje galėjo ištarti tai, ko gyvenime nebuvo leista, kur liudijo tiesą.

Man pačiai „Ledo vaikai“ – tarsi sakrali malda už mus visus, už Lietuvą, už mūsų praeitį ir ateitį.

– Kur keliavote su šiuo spektakliu? Ką pastebėjote? Kaip priėmė publika?

– Su spektakliu jau teko nemažai pakeliauti po Lietuvą. Tai padovanojo labai jautrių susitikimų su tremtiniais, tų įvykių liudytojais, su jaunąja karta: kai kas atnešdavo ir rodydavo savo jaunystės nuotraukas, kai kas priėjęs tiesiog tylomis apkabindavo, kai kas pasakydavo: „Vis dėlto kokie mes esam dabar laimingi…“

– Daug keliaujate po pasaulį. Kaip manote, ar šis spektaklis temos prasme būtų perskaitomas tarptautinei publikai?

– Jau ne vienas kritikas, ne vienas žiūrovas priėjęs po spektaklio sakė: „Būtinai reikia šį spektaklį rodyti visur, užsienyje, su angliškais subtitrais, visi turi apie tai žinoti.“ Manau, kad netrukus šios iniciatyvos imsis Nacionalinis dramos teatras. Iki šiol daugiau dėmesio buvo skiriamas Didžiosios scenos spektakliams. Nors, aišku, suprantu – komerciškai tai mažiau apsimoka. Tikiu, kad kada nors titrai anglų kalba atsiras ir „Ledo vaikų“ spektaklyje. Jau girdėjau ne vieną pageidavimą parodyti spektaklį užsienio lietuvių bendruomenėms. Tikiu, kad ateityje tai įvyks.

Taip pat tuo, kad „Ledo vaikai“ dar iškeliaus ir į kitą, nelietuvišką, kontekstą. Nes iš tiesų, kiek teko keliauti, vakariečiai paprastai nelabai žino, kas gi nutiko Lietuvoje tą 1941-ųjų birželio keturioliktosios naktį ir vėliau. Nežino, kiek buvo ištremta žmonių ir kiek jų žuvo. Tarsi stalinizmas, sovietinis genocidas dar dabarties žmonių sąmonėje nėra suvoktas kaip žiaurus nusikaltimas žmonijai, ne mažesnis už fašizmą. O juk reikia, kad tai būtų pripažinta, kad vėl nepasikartotų.

– Kaip jūs asmeniškai švenčiate Kovo 11-ąją?

– Visuomet prisiminsiu mamos žodžius, kuriuos sakydavo Lietuvos valstybinių švenčių rytą. Ji paskambindavo telefonu ir žvaliu balsu tardavo: „Labas rytas. Ar žinai, kokia šiandien diena?“ Tėveliams tai visada buvo gyvybiškai brangu. Nė vienos valstybinės šventės jie nepraleido neaplankę Laisvės paminklo Kaune. Pasak jų, deja, žmonių kasmet vis mažėjo, tačiau vėl ženkliai padaugėjo po Ukrainos įvykių. Vadinasi, tik pavojaus akivaizdoje žmogus susivokia, prisimena tai, kas svarbiausia. Tėvai žinojo laisvės kainą, niekada to nepamiršo, tad Kovo 11-toji man reiškia dar ir pagarbą jiems.

Niekad nepamiršiu mamos, kuri, prasidėjus finansinei krizei prieš dešimtmetį, niekada nesiskundė sumažinta pensiją, priešingai, buvo pasiruošusi dar ir paaukoti savo santaupų dalį Lietuvai. Ji sakydavo: „Juk Lietuvai dabar taip sunku, reikia visiems susitelkti ir padėti.“ Vos neapsiašarodavau girdėdama ją taip kalbant. Ir šiandien, kai tik pagalvoju, kad kažkas „labai blogai“ dabartinėje Lietuvoje, prisimindama savo tėvelių kelią vėl suvokiu, kad viskas iš tiesų dar labai gerai, kad gali būti oi kaip blogiau…

Tad Kovo 11-tąją tikrai švęsiu savo širdyje. Dėkodama už laisvę visiems, kurie prisidėjo prie jos atgavimo, kovos už ją. Dėkosiu visiems tylia malda.

Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/scena/aktore-birute-mar-tevu-ir-seneliu-tremties-patirtis-scenoje-isgyvena-kiekviena-savo-lastele.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

– Pirmas klausimas, ko gero, tradicinis: kada ir kaip supratote, kad teatras yra Jūsų pašaukimas? Daug mergaičių nori tapti aktorėmis, ir jų tėveliai paprastai į tokį norą žvelgia kaip į vaikystės užgaidą, juo labiau kad dažniausiai toks noras ir praeina. Todėl drįstu klausti: ar artimieji suprato Jūsų planų rimtumą ir palaikė Jus? Juk dažnai sakoma, kad aktoriaus duona yra labai sunki.

– Viskas prasidėjo nuo to, kad kai buvau, rodos, ketvirtokė (mokiausi tuomet Kauno J. Naujalio meno mokykloje, fortepijono klasėje), kažkas iš Muzikinio teatro atėjo į klasę tikrinti balsų – pasirinkti vaikų į teatro spektaklį Benjamino Britteno „Statykime operą“. Ir… manęs nepaėmė. Nuo to laiko, kiek pamenu, svajonė tebuvo vienintelė. Po metų vis dėlto patekau į kitą Kauno muzikinio teatro spektaklį, atsidūriau TEATRE! Nežinau kodėl, bet patekusi į teatrą jaučiausi tarsi atsidūrusi savame pasaulyje – kurio ilgėjausi, kuris žymiai įdomesnis, paslaptingesnis, tikresnis už tą, kuriame visi gyvena. Vėliau lankiau moksleivių teatro studiją, vakarus leidau Kauno dramos teatro spektakliuose. Dėl kitų dalykų gyvenime teko paklaidžioti, o teatrą išties galėčiau vadinti pašaukimu. Tad kai reikėjo rinktis profesiją, abejonių nebuvo (tik, žinoma, aplinkinių šypsena – juk daugelis mergaičių norėjo būti aktorėmis…). Ir tėvų vizijose turėjau būti pianistė, juk jie nuo septynerių metų mane vedžiojo į muzikos pamokas. Na, bet netrukus su manuoju pasirinkimu susitaikė ir jie, nors pradžioje ir nelaikė teatro rimtu užsiėmimu…

– Studijavote Sankt Peterburge, vėliau stažavote Anglijoje ir Danijoje, Tokijuje studijavote tradicinį japonų šokį. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad kiekvienos šalies teatras skiriasi. Kokias užsienio šalyse įgytas patirtis labiausiai vertinate? Ir ar egzistuoja „lietuviškas teatras“, kokie jo bruožai?

– Manau, kiekvienas einame savo keliuku. Mane likimas kreipė į Rytus – studijos Sankt Peterburge, vėliau Japonijoje. Rusijoje išmokau amato – ten buvo puikūs teatro pedagogai, kūrybos mokytojai, jie išmokė to, kas, pasak jų, svarbiausia mūsų profesijoje: žmogotyros – t. y. žmogaus vidinio pasaulio, psichologijos pažinimo. Taip pat kūrybos idealizmo, pasiaukojimo. Vėliau buvimas Japonijoje buvo puikios meno estetikos pajautos pamokos, taip pat – minimalizmo, kuris man ypač artimas mene. Keliavau ir po Graikiją, norėdama pažinti antikinį teatrą, Londone mokiausi šiuolaikinio šokio ir Labano technikos – norėjosi viską patirti, sužinoti, visko paragauti. Jaunystėje labai svarbu keliauti. Ligi šiol tikiu teatro kaip kelionės idėja: pasaulis toks įvairus, turi jį pažinti, kad galėtum atrasti, kas artimiausia tau.

O lietuvių teatras, mano manymu, dar labai jaunas. Tą suprantu kiekvienąsyk keliaudama po šalis, turinčias seną teatro kultūrą. Ypač lietuvių dramaturgija – dar tokia gležna, palyginti su kokiu Šekspyru. Juk tiek šimtmečių neturėjome savo kalbos, buvome rusinami, lenkinami… Nors Lietuvą kaip teatro šalį žino daugelis – žino Eimuntą Nekrošių, Oskarą Koršunovą, Rimą Tuminą. Ir aš iš jų mokausi, dirbau su Tuminu, Koršunovu. Lietuvoje greit prigijo „režisūrinis teatras“, atsiradęs dvidešimtame amžiuje. Šio teatro bruožai, manau, – tai ryškiausių mūsų režisierių sukurta teatrinė kalba: metaforiškumas, poetiškumas, scenoje prabylantys daiktai, scenografija. Manau, tai susiję ir su lietuvių – „žemės žmonių“ – bruožais, vidinėmis savybėmis. Teatras, kurį mėginu kurti, – poetinis, tylus teatras, visados siekiu minimalizmo, kurio išmokė japonų kultūra; taip pat man artimi iš rusų teatro mokyklos atsineštas psichologizmas, jausmingumas, europietiškas santūrumas. Žinoma, kurdama apie tai negalvoju – tiesiog kuriu tai, ką tuo metu išgyvenu, esu patyrusi, kas skauda ir jaudina.

– Kiekvienas aktorius, menininkas eina savo keliu, tam tikra prasme kuria savo atradimus. Kita vertus, teatre, ant scenos dažnai reikia įkūnyti personažus, kurių charakteriai labai skiriasi nuo aktoriaus charakterio. Kaip galima teatre sukurti personažą, neprarandant savo asmenybės? Slovėnų aktorė Saša Pavček yra sakiusi, kad aktoriaus susitikimas su savimi įvyksta nulipus nuo scenos, kai nutyla plojimai. Tad ar sunku sutikti save, nusimetus personažo kostiumą?

– Taip, aktoriaus profesija – įdomus psichologinis fenomenas. Buvimas scenoje – tai nepaprastai jautri būsena tarp tavo ir personažo emocijų, tarsi oro akrobato ėjimas lynu. Susitapatinimas su vaidmeniu (pasakyčiau tiksliau: subtilus perėjimas į vaidmens, personažo energiją) neišnyksta, vos nulipus nuo scenos. Turi išmokti išeiti iš vaidmens, deja, to nemoko teatro mokyklose. O dažnai būti personažu darosi įdomiau nei savimi. Ypač jei tas personažas visai kitoks nei tu – t. y. per jį gali išreikšti savo paslėptas, neišreikštas asmenybės savybes, bruožus. Tarkim, kadangi esu gana baikšti – labai norėjau suvaidinti bebaimę Antigonę. Arba Marguerite Duras „Meilužio“ heroję – nes jos lūpomis labai norėjau prabilti apie intymiausius, slapčiausius jausmus, aistrą. Arba svajojau suvaidinti Alessandro Baricco „Šilko“ Eleną – heroję, kuri yra grynas švelnumas, o aš gyvenime dažnai tokio beribio švelnumo parodyti negaliu, nors taip norisi… Tie vaidmenys iš tikrųjų labai keitė mane pačią, leido išsilaisvinti, pažinti ir kitokią save.

O išėjus iš vaidmens susitikti su savimi – vadinasi, vėl atvirsti švariu, baltu popieriaus lapu, kuriame gali būti išreikšti įvairiausi žmogiški vaidmenys, energijos. Viskas yra tavo viduje. Tik reikia kiekvienąsyk vėl tapti labai atvirai, be odos – tai nėra taip lengva.

– Kuriate monospektaklius, o tai yra labai sudėtingas žanras, nes jame įvyksta tikrasis aktoriaus susitikimas su žiūrovais. Kodėl mėgstate šį žanrą?

– Pirmąsyk apie monospektaklį ėmiau galvoti Japonijoje, paveikta no teatro ir japoniško tradicinio šokio, kur aktorius – solistas, jam pritaria choras. O spektaklis – tarsi avanscenoje giedančio solisto išpažintis.

Vienai būti scenoje valandą – visiškai kitokia patirtis nei vaidinant dideliame spektaklyje su partneriais. Aktoriai, sukūrę monospektaklius, tai žino. Tavo vieninteliai partneriai čia – žiūrovai. Repetuojant monospektaklį, man svarbiausia perprasti personažo logiką, intuityviai susidėlioti bendravimo su žiūrovais liniją, taip kaip didesniuose spektakliuose sudėliojame personažų bendravimo liniją. Bet… vis tiek kiekvienąsyk scenon eini į visišką nežinią, nes žiūrovai – kiekvienąsyk vis kitokie. Tai ir rizika, ir nežinia. Ir įdomumas. Didžiulė profesionalumo mokykla. Turi išmokti perkelti žiūrovus į savų virpesių erdvę. Sužadinti jų prisiminimus, paraleles su savuoju gyvenimu. Žodžiais tai nelengva nusakyti. Vis labiau suprantu, kad net nesvarbu, apie ką vaidini spektaklį, kokią medžiagą, svarbiausia – spektaklio metu padėti žiūrovams pajusti tą vidinę tylą, kurioje galima būti savimi. Man monospektaklis – lyg grojimas smuiku, muzikavimas. Arba, galėčiau pasakyti, – tai labai intymus teatrinis žanras, esantis arčiausiai poezijos, tarsi scenoje rašomas eilėraštis.

– Beje, jeigu jau užsiminiau apie žiūrovus, tai būtų labai įdomu paklausti, kokia publika dažniausiai lankosi Jūsų spektakliuose. Klausimas gali pasirodyti labai neapibrėžtas, bet suformulavau jį prisiminusi savo gyvenimą Slovėnijoje. Slovėnai turi puikų teatrą, bet tarp žiūrovų jaunų veidų salėje beveik neišvysi. O kaip yra Lietuvoje?

– Jauni žmonės turi savo vertybes, patirtis, jiems reikia toms patirtims artimos teatrinės kalbos, tai natūralu. Užtat dažniausiai iškilios teatrinės asmenybės laikui bėgant „užsiaugina“ savo žiūrovus, suprantančius jų kalbą, ir nueina praeitin su savo karta. Lietuvoje taip pat. Bet jaunimas irgi ieško, kuria savo teatrą, kuris galbūt vyresniems atrodo naivus, paviršutiniškas – bet visi mes taip pradėjome… Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad pastaraisiais metais buvau išties nustebinta jaunųjų žiūrovų. Jaunimo teatre sukūrėme spektaklį „Jis ir ji“ apie lietuvių klasiką rašytoją Joną Biliūną, jo meilės ir trumpo gyvenimo (jis mirė džiova dvidešimt šešerių metų) istoriją. Na, maniau, spektaklis išties pernelyg jautrus, o ir sukurtas be jokių režisūros įmantrybių ar šiuolaikiniam teatrui privalomo „konceptualumo“ – į jį tikriausiai eis pagyvenę žmonės. Bet, stebuklas, jau keletą sezonų per spektaklį pilnos salės jaunimo. Studentų, mokinių, jaunų gražių žmonių. Jie juokiasi, verkia. Nulipusi nuo scenos pagalvoju: galbūt ateina laikas, kai ir jaunoji karta ima pasigesti šilumos, paprastumo, meilės? O teatrui galbūt atėjo laikas nusimesti visas „menines“, agresyvias išraiškos priemones, būti jautriam, be galo jautriam… Tik tai, manau, galėtų būti jo tyli pergalė prieš televiziją ir kitas šiuolaikines medijas. Taigi, manojo teatro žiūrovai, manau, ir yra tie, kurie pasiilgo kitokio, jautraus teatro.

– Beskaitant Lietuvos spaudą ir įvairių meno kūrinių recenzijas, peršasi nuomonė, kad vyrai menininkai Lietuvoje yra vertinami labiau. Kartais netgi sakoma atvirai – esą vyrų kuriamas menas kokybiškesnis, nes moterys, ypač kuriančios, pernelyg greitai pasiduoda emocijoms. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Ir ar sunku Lietuvoje moteriai menininkei išsikovoti sau vietą, pasiekti, kad jos būtų klausomasi?

– Moterys – emocionalesnės būtybės, taip jau sutvarkyta aukštesnių jėgų. Vyrų kūrybos šaltinis – labiau intelektas, protas. Tačiau jei lieka vien protas – dažnai atsiranda šaltis, agresija. Noras įsitvirtinti. Tikrasis menas, manau, nėra nei moteriškas, nei vyriškas, tai dvasios dalykas. Kai ima kalbėti dvasia, ji tarsi pakyla virš emocijų ir proto. Manau, tikrieji menininkai yra būtent tokie: kūryboje išlaikantys širdies ir proto pusiausvyrą.

Išties, Lietuvos kultūrinėje visuomenėje vyrai menininkai yra labiau vertinami, bet turbūt tai ir dėsninga – juk moterys kaip kūrėjos pradėjo reikštis tik prieš šimtmetį. Gal po kokio tūkstančio metų visi bus vienodai gerbiami? Tai turbūt priklauso ir nuo vidinės žmogaus, visuomenės kultūros. Juk tam ir esame sukurti kaip vyrai ir moterys, kad vieni kitus papildytume, vieni kitus mokytume, atrastume savitą dvasios išraišką.

– Esate sukūrusi žymių Lietuvos moterų vaidmenų. Tragiško likimo poetė Salomėja Nėris, prieš dešimtmetį po sunkios ligos pasaulį palikusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė, išeivijos režisierė ir aktorė Unė Babickaitė – visos šios moterys buvo ne tik išskirtinai talentingos, bet ir stiprios asmenybės. Kas Jus paskatino rinktis šiuos vaidmenis? Ar juos kurdama nejautėte spaudimo ir įtampos?

– Istorines asmenybes, man regis, prisitraukiu intuityviai. Tuomet norisi sužinoti kuo daugiau apie jas, skaitai laiškus, prisiminimus, dienoraščius; o kai eini gilyn – vis įdomiau, tų asmenybių energija (kuri, tikiu, lieka ir po žmogaus išėjimo) priartėja prie tavęs, imi ją jausti: svetimi dienoraščiai, laiškai tampa labai artimi, tarsi apie mane pačią. Arba juntu: norėčiau būti tokia, bet man trūksta vidinės drąsos, laisvės. Kurdama ir Salomėją, ir Unę jaučiau, kaip viduje kažkas mainėsi, tarsi paaugau. Pavyzdžiui, daug ko išmokė Unės humoro jausmas, jos požiūris į gyvenimą kaip į teatrą, žaidimą. Girdėjau, žinoma, išankstinių vertinimų: kad šios didžios menininkės – nieko nevertos (dažniausiai iš vyrų menininkų lūpų…).

– Vienas Jūsų spektaklių buvo sukurtas pagal Baricco romaną „Šilkas“. Romanas minimalistinis, drįsčiau sakyti, parašytas rytietiška tradicija, bet turintis aštrią užuomazgą. Jo centre – vyras, šilkverpių supirkėjas, jo išgyvenimai Japonijoje ir moralinė neištikimybė žmonai. Jūsų pastatytame spektaklyje, kuriame ir vaidinate, – priešingai, centre moteris ir jos išgyvenimai, suvokus, kad vyro mintis pagrobė kita, nepažįstama japonė. Kaip ir kodėl ryžotės tokiai interpretacijai, kaip ji buvo įvertinta žiūrovų ir kritikų?

– „Šilkas“ man – vienas įdomiausių teatrinių darbų. Be galo trapi medžiaga; kūrybos procesas, pareikalavęs visos kūrybinės grupės begalinio jautrumo. Moters temą kaip kamertoną pasirinkau, nes tai leido daryti Baricco romanas: lyg šilkas „plevenantis“ kūrinys, kurį galima interpretuoti visaip. Man moters (Ervė žmonos Elenos) linija šioje medžiagoje pasirodė be galo pažįstama, skaudi. Tad spektaklį kūriau apie dviejų žmonių – vyro ir moters – santykius. Žiūrovų „Šilke“ netrūko tris sezonus, dažniausiai būdavo išparduoti visi bilietai – turbūt todėl, kad ši vyro ir moters istorija yra kiekvieno savaip viduje išgyventa. Po trijų sezonų pati pajutau, kad užteks. Išsigandau, kad toji aukščiausioji gaida, kuri buvo spektaklyje, gali nuslūgti, gali išnykti paslaptis, šilko dvelksmas… Tad pati paprašiau teatro vadovybės, kad spektaklį „nuimtų“. Pajutau, kad atėjo laikas pauzei.

– Esate ne tik aktorė ir režisierė, jėgas išbandėte ir literatūroje. Esate išleidusi poezijos rinkinių, esė, dienoraščių fragmentų. Jūsų prozos darbai dvelkia Rytais. Kas paskatino pasukti į literatūrą?

– Eilėraščius rašiau jau mokykloje, vėliau besimokant Peterburge jie virto savotiškais „lietuviškais dienoraščiais“, kai teko bendrauti rusiškai – lietuviškai kalbėti galėjai su nedaugeliu. Knygos, rašymas man – tarsi kitoks, slaptas gyvenimas. Dažniausiai pradedu rašyti, kai iškeliauju – inspiruoja sutikti žmonės, dar nepažintas, kitoks gyvenimas, kurį atrandi svečiose šalyse: kitokios spalvos, kvapai, ritmai, būties žaismė. Taip gimė dienoraščių knygos „Kokoro“, „Cinamonu kvepiantys namai“ (apie Indijos dvasines patirtis), kelionių eilėraščių ciklai. Taip, Rytai man padėjo atrasti daug svarbių dalykų – vidinę ramybę, šviesą, Dievą. Ten tebetvyro kitokios vertybės, ten keliauji per tūkstantmečių mitus, religijas, tikėjimą, ritualus. Ten ypač aiškiai junti, kad viskas, kas žemiška, – taip laikina, trapu, greitai praeina, o tu esi tik dalis Kažko – didesnio už tave, iš tos jėgos gyveni, alsuoji, mokaisi mylėti. Iš ten – ir kūrybos versmė. Sakyčiau, Rytai mano kūrybai ir gyvenimui suteikė daugiau harmonijos, tylos.

– Poezija irgi yra labai įvairi. Ypač pastaruoju metu ji žengia iš puslapių ir atsiduria scenoje – Lietuvoje populiarus dainuojamosios poezijos žanras, vis dažniau jį išbando ir aktoriai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Buriasi ir audiovizualinės poezijos grupės. O kas Jums yra poezija?

– Poezija man – tarsi slaptoji dvasios raiška. Turi atrasti kelis žodžius, jų ritmą, pauzes, už kurių slypėtų tavųjų išgyvenimų erdvė. Poezija ir yra toji erdvė tarp žodžių. Kad ją sukurtum, turi būti visiškai atvira, nemeluoti sau. Perkelti ant scenos ją nebūtina, man tai labiau slaptas pokalbis su savimi, išpažintis. Nors, žinoma, šiandien įmanoma atrasti scenines priemones eilėraščiui nuskambėti scenoje – štai, prieš dešimtmetį esu pamėginusi pagal savus eilėraščius sukurti šokio spektaklį „Traukininiai žmonės“ – tai iš „peterburgiškų“ patirčių, kai važinėti teko senais rusiškais traukiniais, kuriuose įprastas vakaro ritualas – arbatos gėrimas iš stiklinių, kurias atneša palydovė. Sėdi kupė keturi pakeleiviai ir geria tylėdami arbatą: tame rituale buvo galima justi tokį praeinančio – traukiniais išriedančio laiko ilgesį… Taigi, kad perteikčiau tuos eilėraščius scenoje, pati vaidindama palydovę juos skaičiau per garsiakalbį stoties pranešėjos intonacijomis, o keturi šokėjai (kupė keleiviai su lagaminais) – atliko choreografišką arbatos ritualą, žvangindami stiklinėmis su šaukšteliais… Buvo smagu ieškoti sceninės eilėraščių išraiškos formos – ir spektaklis turėjo pasisekimą, esam jį rodę festivaliuose Čekijoje, Slovėnijoje.

– Ar menininkui, o ypač menininkei, svarbus miestas, kuriame gyvenama ir kuriama? Kuriame mieste jaučiatės geriausiai?

– Man be galo svarbus. Tai – tavo gatvės, skersgatviai, dangus virš jų… Tavo medžiai, gatvės, vakaro tyla, upės tėkmė, kiekvienas namas, pažįstamas žmogus. Esu iš tų, kurie greitai prisitaiko, ir turbūt galėčiau gyventi daugelyje pasaulio kampelių (puikiai jaučiausi ir Peterburge, ir Tokijuje, ir nedideliame miestelyje Putapartyje Indijoje, ir daugelyje kitų miestų). Tačiau Vilnių, kuriame gyvenu jau dvidešimt metų, be galo myliu. Miestas – tai ir jo istorija, žmonių ilgesys, kančia, tikėjimas. Vilniuje daug ir skausmo, ir ilgesio. Ir kažkokios tylios vilties. Beje, panašius jausmus patyriau ir vaikštinėdama po Sarajevo gatveles.

– Paskutinis klausimas bus šiek tiek provokuojantis. Ar tikite, kad teatras gali pakeisti žmogaus gyvenimą? Kaip?

– Gyvenimas mums kiekvienam duotas jį išbūti, sukurti save, pereiti neišvengiamus likimo išbandymus, išmokti juos priimti. Išmokti mylėti. O kūryba ir teatras žmogui primena, kas svarbiausia, sakralu, šventa. Manau, tikras, gyvas teatras gali žiūrovą sukrėsti, atverti jo giliausius užkaborius, jo jautrumą, širdį. Tai patyręs, į viską bent kurį laiką žiūri kiek kitaip – širdyje atsiranda daugiau vilties, šviesos, meilės. Bent akimirką ar dieną. Tuomet jo akys švyti. Aš tuo tikrai tikiu. Ne kartą esu patyrusi žiūrovų švytinčiomis akimis dėkingumą ir girdėjusi jų žodžius: „Po jūsų spektaklio tapo kažkaip ramu.“ Tai didžiausias atpildas už visas tavo pastangas. Tuomet žinai, kad spektaklis bent kelias akimirkas buvo tarsi bendra malda.

Kalbėjosi Kristina Tamulevičiūtė

Birutės Mar spektaklis, sukurtas Uršulės Babickaitės-Graičiūnienės (Unės Baye, 1897–1961) dienoraščių motyvais – ne tik apie negailestingą ir magišką teatro pasaulį. Tai dokumentinis šios ryškios praėjusio šimtmečio lietuvių teatro primadonos pristatymas.

U. Babickaitė, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose, šiandien kartu su B. Mar keliauja po pasaulį. Kalbamės su monospektaklių meistre apie tik ką įvykusias gastroles Ukrainoje, kur spalio 4-9 dienomis Ivano Franko nacionaliniame dramos teatre vyko XIII tarptautinis monodramos festivalis, skirtas garsiai Ukrainos artistei Marijai Zankoveckai (1854–1934).

– Tik ką grįžai iš Kijevo, kur spektaklis „Unė“ buvo ne tik šiltai priimtas, bet ir susilaukė ypatingo dėmesio. Kuo spektaklis pasirodė artimas ukrainiečiams?

– Tiesiog taip sutapo, kad teatro festivalis Kijeve, kuriame dalyvavome, skirtas Ukrainos teatro primadonai M. Zankoveckai, kuri yra tarytum Ukrainos Unė. Ji buvo viena pirmųjų nacionalinio Ukrainos teatro profesionalių kūrėjų. Paralelių tarp U. Babickaitės ir M. Zankoveckos galima atrasti ne vieną – abi mokėsi aktorystės bei vokalo užsienyje (Unė – Peterburge, Marija – Helsinkio konservatorijoje), abi mėgino režisuoti, abi kūrė „savo teatrą“. Spektaklį apie Unę Kijeve vaidinau rusų kalba, tad ukrainiečiai galėjo viską suprasti, labai jautriai reagavo į kiekvieną frazę, mintį. Po spektaklio žiūrovai sakė, kad jiems „Unė“ buvo tarsi apie jų teatro klasikę.

– Kuo svarbi Ukrainos menininkė M. Zankovecka, sulaukusi savo šalyje ypatingos pagarbos?

– M. Zankovecka buvo ypatingo talento artistė, viena tų „tikrųjų“ teatro žmonių, visą gyvenimą atidavusių scenai. Ji gyveno ir kūrė anksčiau už mūsų Unę – XIX-XX a. sandūroje. Jos repertuare ir muzikiniai, ir dramos spektakliai (ji buvo puikus mecosopranas), daugiausia ukrainietiški tautiniai dramos kūriniai. Marija sukūrė apie trisdešimt vaidmenų, su įvairiomis trupėmis keliavo po šalį, o 1918 m. pati įkūrė savo teatrą – „Ukrainos trupę, vadovaujamą M. Zankoveckos“. Vaidino ir keliuose pirmuosiuose savo šalies filmuose, tapo savitu nacionaliniu Ukrainos scenos simboliu – pripažinta pirmąja Ukrainos liaudies artiste. Jai galbūt pasisekė labiau nei Unei, nes ji nespėjo sulaukti tarybų valdžios. O likimas galėjo būti panašus – turiu galvoje Unės ir jos vyro tremtį.

Dabar Ukrainoje M. Zankoveckos vardu pavadintas Lvovo nacionalinis teatras, Kijeve yra M. Zankoveckos memorialinis namas-muziejus, kuriame saugomi artistės kostiumai, afišos, rankdarbiai, daiktai, bylojantys apie kadaise mitu virtusį menininkės gyvenimą. O spektaklį apie M. Zankovecką sukūrė šio festivalio iniciatorė ir vadovė, Ukrainos liaudies artistė Larysa Kadyrova, jį Ukrainoje yra suvaidinusi jau apie 600 šimtus kartų. Įdomu, jog diskusija tarp žiūrovų apie Babickaitę ir Zankovecką prasidėjo vos pasibaigus spektakliui „Unė“. Kažkas iš žiūrovų išsyk paklausė: „Bet už ką gi jūsų Unę ištrėmė?“ O kita žiūrovė klausiančiajam išsyk atsakė: „Ogi už nieką! Kad vaidino Paryžiuje… Bet jūsų Unei pasisekė labiau, ji ištrūko į Europą. O Marijai nepavyko, galbūt ji būtų tapusi Europos scenos žvaigžde.“

Įdomus sutapimas: spektakliui Kijeve mums reikėjo grimo stalelio ir nedidelės sofutės – I. Franko dramos teatro sandėlyje patys išsirinkome šiuos daiktus, kurie, pasirodo, buvo naudojami būtent spektaklyje apie M. Zankovecką. Tad galbūt mūsų pasirodymo Kijeve vakarą abiejų šių primadonų dvasios pabuvo kartu.

– Gal galėtumėt plačiau pristatyti festivalį, kurio programoje dalyvavote?

– Festivalis M. Zankoveckos garbei pavadintas „Marijos“ vardu, jame pristatomos būtent moterys aktorės, kuriančios monospektaklius. Kai prieš spektaklį interviu ėmusi Ukrainos televizijos žurnalistė paklausė, kaip apibūdinčiau šį festivalį, išsyk į galvą atėjo žodis: „subtilumas“. Išties, festivalis išsiskyrė subtilumu, teatrine kultūra: aristokratišku stiliumi įrengta teatro mažoji scena, kur vyko spektakliai. Festivalio dvasią kūrė jo iniciatorė, aktorė L. Kadyrova. Ji – be galo subtili asmenybė, profesionali aktorė, nūdienos M. Zankovecka. Prieš visus spektaklius išeidavo į sceną ir taip pristatydavo kiekvieną festivalio aktorę bei būsimą spektaklį, jog pats pristatymas virsdavo spektaklio uvertiūra. Lyg viskas vyktų aristokratiškų menininkės namų salone.

L. Kadyrova festivalio svečius kas vakarą pasitikdavo apsirengusi tautiniais drabužiais, su begaline pagarba ir šiluma. Po spektaklio susitikimai su aktoriais prasidėdavo tiesiog plojimų metu – ir po „Unės“ žiūrovai ėmė tiesiai iš salės pasisakyti, kaip jie myli Lietuvą. Tad išsyk išsitrynė bet kokios ribos. Per festivalį buvo parodyta šešiolika spektaklių, vyko ir tarptautinė konferencija „Aktoriaus magiškumas“, kurioje dalyvavo žinomi Ukrainos scenos meistrai. Be mūsiškės „Unės“, festivalyje dalyvavo dar vienas monospektaklis iš Lietuvos – Lino Marijaus Zaikausko režisuota „Černobylio malda“, sukurta pagal Svetlanos Aleksijevič prozą. Šią medžiagą įkūnijo Eglė Špokaitė. Festivalio vadovė prieš spektaklį žiūrovams papasakojo ir apie legendinę Juozo Miltinio asmenybę.

– Kuo skiriasi ukrainiečių ir lietuvių žiūrovai?

– Ukrainiečių žiūrovai be galo šilti, atvirai reiškiantys emocijas, kaip minėjau, betarpiškai bendraujantys po spektaklio, jiems teatras reiškia šventę – festivalio žiūrovai imdavo rinktis likus bene pusvalandžiui iki spektaklio, tarsi besiruošdami būsimam susitikimui su spektakliu. Pagalvojau, galbūt tai susiję ir su dabartinėmis Ukrainos nuotaikomis – žmonės gyvena dar tarsi nepraradę vilties būti laisvi ir gyventi demokratinėje šalyje, dar nesijaučia nusivylimo. Kijeve prisiminiau Lietuvą iškart po 1991-ųjų, kai žmonės dar nebuvo užmiršę laisvės kainos.

– Mes šiandien į Ukrainą žiūrime pro padidinamąjį stiklą. Daug ženklų, kad ir ukrainiečiai mums neabejingi. Kokią situaciją radai nuvykusi į šią šalį? Kur link pakrypo šios šalies gyvenimas?

– Išties, festivalio metu nesyk išgirdome: „Jūs, lietuviai, mus labiausiai suprantate!“ Tikriausia todėl, kad patyrėme panašius išgyvenimus, kovodami va bank už laisvę ir demokratiją.

Man pasirodė, kad Ukrainoje šiandien labai prasmingas laikas. Gyvenome viešbutyje Maidano aikštėje, ten kasdien prie žuvusių portretų dega žvakės, žmonės deda gyvas gėles, skamba muzika. Ne vieną kijevietį matėme vaikščiojant su tautine atributika, miesto atmosfera priminė laiką po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo – dar žmonės vienas kitam tarsi broliai, labai kultūringi ir paslaugūs. Visur ukrainietiškos vėliavos, vėliavos spalvomis išdažytos sienos, gatvėse vakarais užsižiebia mėlynos-geltonos lemputės. Aptarnavimas jaukiose kavinukėse niekuo neatsilieka nuo aukščiausio lygio vakarietiškų restoranų, nors kainos dar gana mažos (kaip ir daugumos ukrainiečių pajamos). Žodžiu, tarp žmonių gyvas tikėjimas vakarietiška Ukrainos ateitimi. Beje, užsieniečių gatvėse labai nedaug. Vietiniai sako, jog užsieniečiai galvoja, kad čia dar vyksta karas.

– Vis dėlto kas labiausiai nustebino gerąja ar blogąja prasme?

– Gerąja prasme nustebino žmonių optimizmas, tikėjimas vakarietiška demokratiška ateitimi. Liūdna buvo tik dėl jų kultūros finansinės situacijos. Pavyzdžiui, šio festivalio vadovai likus savaitei iki festivalio sužinojo, kad negavo iš kultūros ministerijos jokios paramos. Laimei, turime Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje bei Lietuvos kultūros institutą, tad jų dėka ir atvažiavome. Beje, ukrainiečių menininkai jaučia didelį dėkingumą Lietuvai už palaikymą, už finansinę pagalbą šiandien. Ypač populiarus Lietuvos remiamas šių metų projektas: „Lietuva – Ukraina: kultūros partnerystė 2016“. Neseniai Lvove daugelis lietuvių rašytojų dalyvavo tarptautiniame literatūros festivalyje. Kijeve vykusiame tarpdisciplininiame „Gogolfest“ forume buvo pristatyta daug Lietuvos teatro ir šokio menininkų – OKT, „Dansema“ šokio teatras, „Stalo teatras“ ir kt. Ukrainos menininkai išties jaučia didelį dėkingumą Lietuvai už paramą, nesyk buvo nuoširdžiai dėkota Lietuvos institucijoms ir šiame festivalyje. Čia gera vaidinti be jokio honoraro – jaučiant, kaip ukrainiečiams dabar svarbu būti nepamirštiems.

– Kokiomis idėjomis gyvena šios šalies menininkai? – Teko bendrauti su Ukrainos teatro menininkais, jie entuziastingai pasakojo apie rengiamas teatrines akcijas gatvėse. Teatras šiandien turi savitą liaudies teatro (mūsiško kadaise provokatyvaus „Šėpos“ teatro) atspalvį. Ukrainiečiai išradingi: vieną dieną Kijevo gatvėse išvydome daug jaunimo, apsirengusio retro drabužiais, skrybėlaitėmis. Pasirodo, mieste vyko retro dviračių maratonas, retro koncertai. Nors, kaip sako vietiniai menininkai, atmosfera Ukrainos didžiuosiuose miestuose labai skiriasi nuo provincijos nuotaikų.

Festivalyje teko pamatyti puikų ukrainietišką spektaklį – tai pačios festivalio iniciatorės, aktorės L. Kadyrovos monologas „Neverkite manęs niekad“ pagal ukrainiečių rašytojos M. Matios apsakymus. Komiškai liūdna istorija apie kaimo moterėlę našlę, kuri, laukdama mirties, nusiperka sau karstą. Vis nesulaukdama jos, tą karstą atiduoda mirusiam kaimynui, jo giminaičių grąžintą karstą vėl atiduoda mirus kitam kaimynui. Ir taip karstai jos namuose keičiasi keliolika kartų. Aktorė pasakoja iškeliaujančių kaimo žmonių istorijas, tarsi atlikdama kasdienius buities darbus: džiaustydama ant tvorų iš karsto, lyg iš kraitinės skrynios, išimtas tautines skareles, marškinius, juostas – lyg savo nugyvento gyvenimo turtą. Žiūrovai sėdi aplink tvorą pačioje scenoje, o aktorė, meistriškai persikūnijusi į kaimo bobulytę, betarpiškai bendrauja. Spektaklis – savita ukrainietiška žmogaus gyvenimo mandala. Jautrus, subtilus, nepretenzingas.

Beje, L. Kadyrova atvyksta į Lietuvą. Salio 14 dieną jos spektaklis „Neverkite manęs niekad“ bus rodomas tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“, kuris jau vyksta Visagine.

– Kokia „Unės“ ateitis?

– Gaila, spektaklis jau nevaidinamas Nacionaliniame dramos teatre, nors suprantu, kad jis nesurinkdavo pilnos žiūrovų salės. Bet tai iššūkis man pačiai: dedu pastangas, kad „Unė“ ir toliau gyvuotų, ieškau jai mažesnių, kamerinių erdvių, nes esu tikra, kad apie U. Babickaitę turėtų žinoti jaunoji karta. Ji – savitas mūsų teatro ištakų, kūrybingumo simbolis. Vieną tokią erdvę jau atradau, tai – neseniai įkurta „Muzikos galerija“, kurioje lapkričio 9 dieną bandysiu kiek kitaip suvaidinti šį spektaklį: labiau priartinti prie žiūrovo, kuris galėtų pasijusti lyg aktorės namuose.

Unė viename dienoraščių rašė: „Melpomena šiems laikams pernelyg tragiška. Per rimta. Nemokanti lengvų išgyvenimų, ir tuom, aišku, nuobodi… Geriau jau: „chi-chi-chi…“, „cha-cha-cha…“. Tada žmonės džiaugiasi, kad neapsunkini jų savimi… O man teatras buvo šventas, kaip kunigui mišios.“ Praėjo šimtmetis, o, regis, niekas nepasikeitė.

Parengė Daiva Šabasevičienė

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/b-mar-man-teatras-sventas-kaip-kunigui-misios.d?id=72552180

Kai pirmą kartą gyvai susitikau su Birute, teigiamos energijos pasisėmiau visai savaitei. Antrą kartą susitikus jos gavau dar daugiau, tad kilo mintis – gal dalį tos šviesos galima perduoti ir per jos mintis apie vaikus ir kūrybą jiems? Kaip rašytoja atkeliavo į vaikų literatūros pasaulį, kokius vaikus mato šiandien ir ko pastariesiems linki – pokalbyje su trijų knygų vaikams autore Birute Mar.

Esate poetė, režisierė, aktorė, vaikų rašytoja… Ar kūryba vaikams tarp viso šito užima kažin kokią išskirtinę vietą?

Kūryba vaikams man – lyg koks slaptas džiugus užsiėmimas. Kuomet vakare teatre laukia spektaklis ar koks renginys, dieną susikaupti rašymui sunku. O kai būna pauzė teatre ar vasarą per atostogas – mėgstu kur nors iškeliauti ir pradėti rašyti… Daugelis idėjų sukasi galvoje kurį laiką, paskui ateina metas jas sudėlioti, leistis jų vedamai.

Kūrybą vaikams atradau kaip būdą kalbėti universaliai – suaugusiems ir vaikams kartu. Kai po daugelio metų vėl perskaitai savo mylimas knygas – „Mažąjį princą“, „Mikę Pūkuotuką“, „Ežiuką rūke” ir kitas, kyla mintis: ar tikrai tai knygos vaikams? Supranti, kad jų autoriai norėjo priminti tiek svarbių dalykų ir suaugusiems. Tik visa tai tarsi „įvilkta“ į vaikišką rūbą, pasakojama žaismingai, skaidriai. Ir vaikai tose knygose atranda viena, suaugę – visai ką kita. Tad ir man kūryba vaikams tapo savotiška „kauke“ – prisidengusi vaikišku nerūpestingumu, galiu kalbėti apie man svarbius dalykus. Tai lyg ilgesys to beribio vaikiško atvirumo, tikrumo, širdies kalbėjimo. Galimybė paleisti savo sielą žaisti..

Gal todėl rašymas vaikams pastaruoju metu pakeitė kitus žanrus, kuriuos išmėginau: esė, dienoraštį, poeziją. Atradau labai artimą kūrybos formą, kurioje galiu pažvelgti į save ir suaugusiųjų gyvenimą vaiko akimis.

O sykiu per susitikimus su vaikais patyriau džiugesį teikiantį ryšį su ta betarpiška, trykštančia energija, beribe fantazija ir pasitikėjimu: vaikams tekste tereikia užuominos, įvaizdžio, detalės – ir jie toliau viskuo tiki, lyg tai vyktų realiame gyvenime, jie laukia istorijų tęsinio, pamilsta knygos herojus kaip tikrus draugus. Tai skatina kurti toliau. O ir mane pačią kūryba vaikams veda į didesnę vidinę laisvę. Tai tarsi susitikimas su savimi tikrąja, su vaikyste, su savo pačios esme.

Kada ir kaip sumanėte atkeliauti į vaikų literatūrą – ar tai buvo ilgai brandinta idėja, ar tiesiog vieną rytą nubudote ir sušukote: „Imsiu ir parašysiu knygą vaikams!“ ?

Niekada nebūčiau patikėjus, kad ateisiu į vaikų literatūrą! Bet kaip daugelis svarbių gyvenime dalykų, tai įvyko savaime. Vaidinau pas režisierių ir rašytoją Vytautą V. Landsbergį spektaklyje „Bunkeris“, vėliau filme „Kai aš buvau partizanas“, susidraugavome. Jis ir pasiūlė: gal parašyk ką nors vaikams, mūsų leidykla išleis. Iš pradžių rimtai to neišgirdau. Praėjo kokie metai, Vytautas vėl pakartojo šią mintį ir parodė kaunietės dailininkės V. Medalinskienės piešinius, kuriuose pavaizduoti užsimerkę angelai: „Gal parašysi kažką pagal šiuos paveikslėlius, labai gražūs“. Angelai tikriausiai ir pakuždėjo, kad reikia pamėginti…

Taip atsirado pirmoji knyga vaikams „Marija ir Pūkelis“. Ją rašydama iš pradžių nežinojau, kaip gi čia tiems vaikams rašyti – visaip bandžiau, nesąmoningai mėgdžiojau V. V. Landsbergio pasakų stilių. Bet kažkoks vidinis balsas vedė: stop, čia ne tu…

„Mariją ir Pūkelį“ rašiau remdamasi tikra istorija: pažįstama penkiametė mergaitė Marija vaikystėje regėjo angelą, kalbėdavosi su juo – apie tai pasakodavo mums, suaugusiems. Pvz., kaip ji atėjo į pasaulį – angelas jai liepė leistis devyniais laiptais žemyn, kaip jis ją vėliau tais laiptais parsives atgal. Negalėjai suprasti, ar tai vaiko fantazija, ar tikra patirtis, rašydama tarsi persiėmiau Marijos logika, žaisme.

Pirmosios knygos vaikams kūrimo procesas buvo be galo įdomus, pažinau visai kitokią save. Tad norėjosi šią kelionę tęsti – po poros metų parašiau „Princesių salą“, vėliau „Gėlininkę“.

Tiesiog nuostabi knyga vaikams – kokia, jūsų nuomone, ji turėtų būti; kaip ir apie ką kalbėti?

Ji turėtų būti sykiu lengva ir išmintinga, šmaikšti ir tarsi vėjo dvelksmas praskrieti… Joje turi būti atpažįstami personažai, ryškūs ir kontrastingi. Juokingi ir graudūs kaip mes. Joje vaikas turi pasijusti saugus, švelniai vedamas už rankos. Be abejo, labai svarbi knygos vaikams vizualioji pusė – ji turi būti profesionaliai, išradingai iliustruota. Taip ir prisimenu savo vaikystės knygas su nuostabiais personažais – Pifu, Karlsonu, Pepe… Juk koks personažas nupieštas knygoje, tokį vaikas ir įsivaizduoja, toks jam tampa artimas.

Knygos tekste ir iliustracijose turi būti subtilių detalių, nes vaikai pastebi menkiausias detales, jos jiems labai svarbios. Pvz., jie išsyk pastebi, kokie knygos „Gėlininkė“ herojės Lėjos bateliai ar akiniai, kokias bandeles kepa kepėjas Duoniukas; jie guviai klausinėja: kodėl šluojančio gatves personažo vardas – ponas Šiukšlius? O kodėl pono Adulio toksai didelis pilvas? Jie regi detales ir kiekvienoje knygos iliustracijoje, grožisi dailininkės Kristinos Norvilaitės nupieštomis gėlėmis, driežiukais… Paskui tas detales jie kopijuoja, savaip perkuria piešiniuose. Vaikai išsyk patiki, kad traukinys gali matyti (tekste parašiau, kad traukinio žibintai atrodė kaip dvi šviečiančios akys – tokį jį nupiešė ir dailininkė).

Jie tiki tikrais ir nebūtais dalykais – štai, perskaičiau vienos mergaitės rašinėlį apie „Gėlininkę“: „Knygoje sužinojau, kad yra tokia gėlių kalba. Ir aš norėčiau ją išmokti. Kaip gaila, kad mokykloje nemoko šios kalbos…“

Pagalvojau, rašyti vaikams – tai tarsi kalbėti gėlių kalba, slapta, kurios, gaila, nemoko mokykloje…

Gana dažnai susitinkate su mažaisiais skaitytojais. Ką manote apie šiuolaikinius vaikus?

Vaikai visados buvo ir bus maži angelėliai – susitikus su jais dažnai taip ir jaučiuosi, tarsi pabuvus angelų apsuptyje. Jų širdys – stebuklas. Dar atviros, šviesios, jiems pasaulis nuostabus toks, koks yra, jie tą pačią akimirką pamiršta savo ašaras ir skausmą.

Žinoma, jų pasaulis labai priklauso nuo tėvų – tad pirmiausia šiuolaikiniai vaikai tokie, kokie ir šiuolaikiniai tėvai. Labai skirtingi. Vieni vaikai viskuo domisi, o kitų akyse liūdesys. Vieni klausinėja apie personažus, o kiti išsyk užduoda klausimus: „Kiek kainuoja išleisti knygą?“, „Kiek jūs iš jos uždirbate?“… Virtualiame pasaulyje jie nardo tarsi žuvys vandenyje, mums toli iki jų. Jų norai vykdomi žymiai lengviau nei mūsų kartos (žinoma, ne visų – teko daug keliauti po vaikų namus, kur matai visai kitokias, ieškančias meilės, akis…). Jie neturi tiek brolių ir seserų kaip anksčiau, todėl dažnai juose gali matyti daugiau egoizmo. Bet jie turi ir žymiai daugiau galimybių augti, pažinti pasaulį. Nemanau, kad kažkas labai pasikeitę. Labai priklauso, kur link tu jį vesi už rankos.

Jei taip nutiktų, kad koks vaikas paskambintų į jūsų namų duris ir paklaustų „Birute, kodėl aš turėčiau rinktis knygą, o ne naują žaidimą savo išmaniajame?“, kokio atsakymo sulauktų?

Atsakyčiau jam: jei nori, žinoma, gali rinkis žaidimą išmaniajame – bet, žinok, man labai patinka ir knygos – pavyzdžiui, šita. Ir parodyčiau savo mylimą knygą, pasakyčiau, kodėl ji man patinka, papasakočiau kažką tikra iš savo gyvenimo. Vaikui reikia nuoširdaus bendravimo, negalima apsimetinėti. Vaikai dar neturi jokių nuostatų kaip suaugę. Jie niekada nenusigręžia, jei tu būsi nuoširdus.

Ir mokyklose matau, kaip vieniems vaikams tėvai mielai perka knygas ir jam, ir dar draugui, o kitų tėvai nemano, kad verta leisti pinigus knygoms. Tada vaikai ir renkasi išmanųjį. O tie, kurių tėvai skaito, irgi skaito. Ir tos vaikystės knygos iš tiesų yra didelis užtaisas visam gyvenimui.

O ar pati vaikystėje mėgote skaityti? Gal turėjote mėgstamiausią knygą ar net kokias dvi?

Knygas skaityti labai mėgau, pati jas aprašydavau, piešdavau iliustracijas. Turėjau tokį storą sąsiuvinį – užrašus apie perskaitytas knygas. Viena įsimintinų vaikystės knygų – Johanos Spyri „Heida“. Kai užaugau, niekur namie neberadau tos knygos, prisiminiau tik pavadinimą. Norėjau sužinoti, kas gi joje vaikystėje man taip patiko… Ir staiga praėjusią vasarą ją atradau knygyne, perskaičiau vėl po daugelio metų. Tai istorija apie mergaitės Heidos vasaros kelionę pas senelį į šveicarišką kaimą kalnuos… Net nežinau, kas mane mažytę tuomet taip sužavėjo toje knygoje. Galbūt gamta tarsi rojus, Heidos betarpiškumas.

Perskaičiusi „Heidą“ po daugelio metų, nustebau, kiek toje knygoje išminties, meilės. Reikia nugyventi daug metų, kad suprastum, apie ką ji. Dar be galo artimi buvo Astridos Lindgren herojai – Karlsonas, Pepė; Merė Popins iš Pamelos Trevers knygos. Turbūt todėl, kad visi jie gyveno ne pagal taisykles. Tai vaikui labai svarbu – laisvė…

Dabar prie lovos esu pasidėjusi „Mikę Pūkuotuką“. Fantastiška knyga. Sakyčiau, knyga suaugusiems. Ten tiek aforizmų ir išminties. Tik nugyvenęs daug metų suvoki, kad mes ir esam kaip tie pūkuotukai, asilėliai ar triušiai, su savo juokingais įpročiais ir – ne mūsų pūkuotukų proteliams daugelį dalykų suprasti!

Jei norėtumėte ko nors palinkėti savo jauniesiems skaitytojams ar jų tėveliams, šio pokalbio pabaiga būtų tiesiog nuostabi!

Noriu palinkėti jauniesiems skaitytojams tikėti stebuklais, kokie esti pasakose. Skaityti knygas. Džiaugtis kiekviena diena ir akimirka.

O jų tėveliams – mokytis iš vaikų. Prieš sakant – taip elgtis negalima, negražu – pagalvoti: gal ir aš taip norėjau elgtis ir dabar norėčiau. Tik sau neleidžiu. Geriau neprimesti vaikams taisyklių, bet stebėti juos iš tolo, patarti. Pasitikėti jų prigimtine išmintimi.

Dar suaugusiems noriu palinkėti perskaityti iš naujo savo mylimas vaikystės knygas – pamatysit, atrasite jose tiek išminties ir savęs, tikrų prisiminimų! Galbūt net pravirksite. Kaip sakoma, iš gerumo, iš tikrų dalykų ilgesio. Ir dar, linkiu dažniau patiems pasijusti vaikais ir padaryti tai, apie ką galbūt kažkada svajojote, bet neišdrįsote.

Knygoje „Gėlininkė“ gėlės slapčia kalbasi: „…Žmonės laimingi, nes niekad nežino, kas nutiks rytoj. Jiems tereikia panorėti – ir vieną dieną svajonės ima ir išsipildo!“. Linkiu (ir suaugusiems, ir vaikams, ir pačiai sau) niekada to neužmiršti. Net kai visai nėra ūpo tuo tikėti.

Kalbino Tomas Dirgėla

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-03-birute-mar-rasyti-vaikams-tai-tarsi-kalbeti-geliu-kalba/141452

Kodėl lietuvė mama su savo septynmete dukra kalba tik angliškai? Toks klausimas aktorei Birutei Mar kilo, besilankant lietuvių emigrantų bendruomenėje. Dar labiau ji nustebo išgirdusi lietuvės paaiškinimą – lietuvių kalbos jos dukrai nereikės, nes ji auga Amerikoje.

„Ką perduosime savo vaikams, tokie jie ir taps“, – įsitikinusi B. Mar. Tremtinių šeimoje užaugusi menininkė prisimena: „Mano mama Sibire girdėjo pasakojimus apie Lietuvą kaip apie šventenybę. Lyg pasaką: ten auga obelys, ten gali nuskristi žąsys, ten bitės neša medų“. Dabar tėvai dažnai arba burba, arba bėga ten, kur buitis lengvesnė.

B. Mar džiaugiasi, kad pavyksta kalbėti vaikams per spektaklius apie Lietuvos istorijos žaizdas. „Išgyti – tai susitikti“, – menininkė aiškina, jog liūdesys ir pyktis dėl praeities turi būti išgyventas. Po jos spektaklių moksleiviai dažnai klausia: „O ar tikrai Sibire nebuvo ko valgyti? Ar tikrai žmonės taip Stalinu tikėjo?“

– Lietuviai vis paburba, jog ne už tokią Lietuvą kovojom. Kodėl mes nesidžiaugiam Nepriklausomybe?

– Nepriklausomybe aš visada džiaugiuosi. Apie tuos, kurie burba, net kalbėti neverta. Visada vieni burba, o kiti yra laisvi ir kažką daro. Man Lietuva visados yra daugiau nei politinė situacija ar nūdienos bėdos. Tai – vertybė, svarbi mano savasties dalis.

Sutikti bičiuliai emigrantai kartais pasako: „Grįšiu į Lietuvą, kai ji bus kitokia…“ Bet kas ją kitokią padarys? Juk Lietuva ir esame mes.

Visados prisimenu savo mamos žodžius: „Mes kaip mažos skruzdėlytės – kiekvienas turime nešti savo šapelį…“

Ir aš esu kaip ta skruzdėlytė. Galiu sukurti spektaklį, parašyti knygą ir tą savo šapelį, šviesos dalelę perduoti žmonėms. Tai labai nedaug, o sykiu svarbu. Taip pat svarbu, kiek pati atrasiu savyje vidinės laisvės.

– Ką jūs vadinate vidine laisve?

– Nebijojimą eiti į save. Pažinti savo tamsiąsias puses, ne bėgti nuo jų. Ne sykį yra tekę savo spektaklius „Jis ir ji“ apie J.Biliūną, „Poetę“ apie S.Nėrį rodyti užsienio lietuviams. Mačiau ašaras jų akyse jau nuo spektaklio pradžios, kai jie išgirsta iš scenos lietuvišką žodį. Po spektaklio jie prieina, kalbasi. Juntu, jiems skauda, kad jie paliko tėvynę.

Suprantu, dauguma jų išvažiavę dėl Lietuvoje esančių bėdų – skurdo, neįvertinimo, neteisybės. Tie žmonės tiesiog neištvėrė. Pasirinko lengvesnį buitinį gyvenimą. Tačiau širdyje liko skausmas, nes jie neteko tėvynės – svarbios savo esybės dalies.

Jaunimas dabar net nebegali suvokti, ką reiškė gyventi po „geležine uždanga“. Juk nebuvo jokios pasirinkimo laisvės – net išvykti į užsienį.

– Jūs tą ypač gerai suvokėte, nes augote tremtinių šeimoje.

– Taip, grįžusiems iš Sibiro mano tėvams negalima buvo mokytis aukštojoje mokykloje Lietuvoje. Mama tada išvažiavo studijuoti į Novosibirską, tėtis į Leningradą. Vėliau tėčio neišleido į komandiruotę į užsienį, nes jis buvęs tremtinys. Ir aš žinojau, kad už Tarybų Sąjungos ribų niekada neišvažiuosiu.

Kai atsidarė sienos ir 1991-aisiais pirmąsyk nuskridau į Ameriką, tai atrodė kaip pasaulio stebuklas!

Vizos laukiau bene tris mėnesius netikėdama, kad ją gausiu. Važiavau į Jono Meko kino režisūros kursus Niujorke. Visi skrydžiai dar buvo tik iš Maskvos. Amerikoje visą mėnesį jaučiausi lyg patekusi į kitą planetą.

– Nepriklausomybės atgavimo metais studijavote Rusijoje. Kokie jūsų prisiminimai apie Sąjūdžio metus?

– Į Peterburgo teatro, muzikos ir kino institutą įstojau 1989-siais. Po dvejų metų kova už Lietuvos Nepriklausomybę pasidarė svarbesnė už bet kokius mokslus, už teatrą.

Mūsų, lietuvių studentų, kambariai bendrabutyje buvo iškabinėti sąjūdžio plakatais.

Įkūrėme lietuvių štabą, naktį eidavome į jį budėti pasikeisdami. Mums perduodavo informaciją iš Lietuvos, leidome Peterburgo lietuvių naujienlaiškį. Nepamirštamos, virpulio kupinos nemigos naktys. Bet kada mus galėjo suimti milicija.

Įdomu, jog po sausio tryliktosios mus, lietuvių studentus, rektorius atleido nuo sesijos. Dėstytojai sakė: „Mes suprantam, kaip jums dabar sunku, galėsite egzaminus išsilaikyti vėliau“. Rusijos inteligentai tuomet puikiai suvokė, kas vyksta.

Jei ne tas Lietuvos Nepriklausomybės stebuklas, galbūt būčiau likusi Rusijoje – tuomet ten vėrėsi tiek galimybių, kvietė vaidinti ir į kiną, ir į teatrą. Tačiau 1991-aisiais net minties kitos nebeliko – tik baigti mokslus ir greičiau grįžti į Lietuvą.

– O į Vakarus niekada nenorėjote išvažiuot?

– Tokios emocijos kyla, kai aplanko būsena, kurią patiria daugelis kūrybingų žmonių: esi pilna energijos, idėjų, o pajunti aplinkinių, ypač valdininkų abejingumą.

Kažką pasiūlai, lauki palaikymo, bet pajunti atstumtį. Regi sovietinio mentaliteto valdančiuosius, siekiančius priversti tave bijoti. Tada ateina mintis: „Ai, gal geriau pabėgti kažkur…“.

Bet paskui vėl grįžta: ne, turiu nepasiduoti. Turbūt nepabėgau į Vakarus ir todėl, kad mano profesijos instrumentas – gimtoji kalba, tik Lietuvoje ja galiu kalbėti scenoje.

Tačiau į Vakarus iškeliavau su savo spektakliais – jau bene penkiolika metų su jais mane kviečia į festivalius. Didžiulis džiaugsmas yra savo darbais pristatyti Lietuvą ir vėl grįžti į namo. Visiškai kas kita būtų gyventi Londone ir siūlytis vaidinti, kur tave pakvies – kur gausi mažą vaidmenėlį, jei netrukdys akcentas.

Per vieną susitikimą su žiūrovais moteris pasakė: „Jūs esate tikra Nepriklausomos Lietuvos aktorė“.

Iš pradžių nustebau tai išgirdusi. Bet paskui pagalvojau – tai tiesa. Niekada nebūčiau tiek sukūrusi ir keliavusi, jei ne Lietuvos Nepriklausomybė.

– Tai gal mes per gerai gyvenam, kad skundžiamės? Gal nebeprisimename, kokios gali būti tikros bėdos?

– Kai pradedu aš liūdėti dėl kokių nors asmeninių bėdų, visada prisimenu tėvus. Sibiras juos iš tikrųjų užgrūdino.

Kai kūriau spektaklį „Ledo vaikai“, pačiai teko įsijausti ir savo kūnu išgyventi tėvų, senelių prisiminimus. Supratau, jog tai visai kas kita negu tik perskaityti tremtinių užrašus knygose. Emocinis išgyvenimas visai kitoks, jis leidžia giliai pajusti ir suprasti, kokie mes esame dabar laimingi, turėdami savo tėvynę, kurioje galime gyventi, turėdami laisvę kurti.

Dabar gyvename išties gerai. Po spektaklio moksleiviai priėję dažnai klausia: „Ar tikrai tada taip Stalinu tikėjo? Ar iš tiesų Sibire nebuvo ko valgyti?“

– Kaip atradote būdą, kaip vaikams pasakoti apie skaudžiausią Lietuvos praeitį – tremtį?

– Iš pradžių negalvojau, kad „Ledo vaikuose“ pasakosiu mažos mergaitės istoriją.

Maniau, pasakosiu tarsi liudininkė, iš dabarties perspektyvos. Tačiau pajutau, kad noriu kalbėti vaiko, savo mamos, balsu. Kai jų – mokytojų – šeimą ištrėmė, mamai buvo ketveri metukų mergaitė.

Labiausiai įstrigo mamos pasakojimai apie tai, kaip jai Sibire buvo gražu. Šiaurės pašvaistės lyg pasakoje, sniegas, Kalėdos su saujele grūdų ir giesmėmis.

Pajutau tą mažo vaiko būseną – kaip jis išeina į pūgą, apmuturiuotas skaromis. Juk vaikas viską priima besąlygiškai, jis dar nežino, kodėl suaugę žmonės aplink verkia.

– Spektaklyje pasakojate labai gražią istoriją apie raudoną bumbuliuką.

– Nuo to raudonojo bumbuliuko ir prasidėjo spektaklis. Mamą 1941 metų birželio 14-tosios rytą apvilko vasarine suknele su prisiūtais raudonais bumbuliukais. Kai vienoje stotyje traukinys sustojo, ji su tais bumbuliukais vis žaidė, kol vienas nutrūko. Raudonas bumbuliukas traukinio laiptais nuriedėjo ant bėgių…

Mama šio istorijos pati neprisimena, jai močiutė pasakojo. „Ropoju lipt, o mama mane laiko. Pradėjau rėkti, kad bumbuliukas nusirito. Gal žmonėms atrodo, kad rėkiu, jog į Sibirą veža, o man gaila to savo bumbuliuko.

Mano mama sako: neverk, grįšim ir rasim tavo bumbuliuką“.

Kartais man atrodo, visa Lietuva – kaip tas raudonas vaiko bumbuliukas, nuriedėjęs ant bėgių.

– Dabar jaunų žmonių šiais laikais nebesupranta, kodėl svarbu būti lietuviu. Sako: „Aš juk pasaulio pilietis“. Ar toks požiūris irgi ateina iš šeimos?

– Dabar toks laikas, kai pasaulis vis mažėja. Per dieną gali atsidurti kitame žemės krašte, per kelias minutes naujiena apskrieja visą pasaulį. Jaunimas gali mokytis kur tik nori, dirbti pagal mainų programas. Ir tai nuostabu. Tegu jie apkeliauja pasaulį, ieško savęs. Lietuvai meilės nuo to nesumažės.

Bet toji meilė prasideda nuo vaikystės. Mama Sibire girdėjo tėvų žodžius apie Lietuvą kaip apie šventenybę. Lyg pasaką: ten auga obelys, ten gali nuskristi žąsys, ten bitės neša medų.

Ką vaikams įdėsi, perduosi, tokie jie ir taps. Lietuvių bendruomenėse Amerikoje, Skandinavijoje, sutikau mišrių šeimų, kur vaikai nebekalba lietuviškai.

Sutikau net lietuvę mamą, išsiskyrusią su savo amerikiečiu vyru, kuri su savo septynmete dukra kalba angliškai. Paklausiau jos: „Bet kodėl?“ Atsakė, kad vis tiek juk dukra auga Amerikoje, jai nebereikės lietuvių kalbos.

– Daugelis moksleivių ateina ir jį jūsų spektaklį „Poetė“ – apie Salomėją Nėrį. Kaip jūs paaiškinate, kodėl S. Nėris rašė poemą apie Staliną? Ar ji juo tikėjo?

– Galiu pasakyti tik tai, ką išjaučiau. Manau, kai rašė poemą apie Staliną – tikėjo. S. Nėris nebuvo pragmatiškas žmogus, kad būtų rašiusi netikėdama. Ir toji poema – tikras paradoksas, ji prasideda žodžiais: „O Lietuva, kieksyk parduota ir išmainyta tu buvai…“

Dar yra S. Nėries laiškas, kuriame ji rašo: „Aš parašysiu Stalinui, kaip rusai skriaudžia Lietuvą…“.

Tai jau faktas – ji netikėjo, kad visa tai daro Stalinas. Tik vėliau ji daug ką suvokė. Spektaklio pabaigoje skaitau jos karo metų eilėraščius, kuomet ji viską pati išgyveno ir suprato, kas „skriaudė Lietuvą“… /“Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio/ beržais svyruonėliais prie stepės plačios…“/

Tuomet, kai ji važiavo į Maskvą, niekas nežinojo, kas bus toliau. Prieš tai – krizė Lietuvos vyriausybėje, žmonės nusivylę, tada ateina rusai, paskui vokiečiai, prasideda karas. Niekas nenujautė, kaip viskas baigsis. Galėjo juk ir vokiečiai likti Lietuvoje – tada kažkam būtų atrodę, kad rusai būtų mus išgelbėję.

– Mes skubame žmones išvadinti parsidavėliais, nepagalvodami, kad jie taip galėjo elgtis nuoširdžiai?

– Mes tiesiog linkę vertinti pagal savo logiką. Tačiau įsivaizduokime tokią situaciją. Štai įstojome į Europos Sąjungą. Tarkim, mane pakviečia parašyti odę Europos Sąjungai. Aš parašau, nes tikrai ja tikiu. O vėliau joje atsiranda koks diktatorius, prasideda karas, sąjunga subyra. Kitos kartos mane kaip išdavikę pasmerkia.

Savo spektaklyje „Poetė“ naudoju spaudos fragmentus iš S.Nėries laikmečio laikraščių. S. Nėrį katalikiška spauda kritikavo, kad ji nekatalikė.

Sovietinė spauda ją gyrė kaip heroję. Amerikos lietuvių spauda tvirtino, kad ji išdavė Lietuvą. Visi tie seni tekstai taip rimtai rašyti, o dabar skamba kaip anekdotai. Ten tiek pagiežos ir toks žemas jų literatūrinis lygis, kad neįmanoma skaityti rimtai.

Vaikams visuomet sakau – gal po šimto metų ir mūsų spauda, vertinimai, irgi taip pat atrodys?

Yra kuriančio žmogaus pasaulis ir yra vertinančiųjų pasaulis. Kurti – tai pirmiausia save pažinti, o vertinti kitus – tai bėgti nuo savęs.

– Kaip išgyti lietuviams nuo praeityje patirtų traumų? Juk daugelis net nenori girdėti apie tremtį, karą, partizanus.

– Žmonėms atrodo – jei nežinosi, mažiau skaudės. Tačiau išgyti – tai susitikti. Susitikti emociškai.

Man reikėjo sukurti spektaklį „Ledo vaikai“, kad susitikčiau su savo tėvų, senelių išgyventu skausmu. Su visos tautos skausmu. Anksčiau skaudžiai klausdavau savęs: „Kodėl mano tėvų toks likimas?“ Bet kai išgyvenau tą, pajutau tokį dėkingumą senelių ir tėvų kartai, kad jie visa tai perėjo.

Po truputį skausmas virsta vidine ramybe, dėkingumu gyvenimui. Atleidimas neateina tą pačią akimirką – prieš tai reikia išgyventi pyktį, skausmą, net neviltį. Ta vidinė ramybė ir yra laisvė. Taigi, laisvę pirmiausia reikia atrasti, patirti savyje.

– Gal žmonės nenori žvelgti į save, nes laiko save gerais žmonėmis? Bijo save pamatyti liūdnus ir piktus?

– Aš iš prigimties nebuvau maištaujanti, buvau „gera mergaitė“. Tačiau, viduje buvo daug vaikiškų nuoskaudų, kurių tiesiog nemokėjau išreikšti, tai buvo tabu. Tik vėliau gyvenime pradėjau klausti savęs: „Palauk, ar iš tikrųjų aš gera mergaitė, ar čia tik taisyklė, kurią man kažkas įdėjo nuo vaikystės?“

Visuomenėje tiek „gerų“ žmonių, kurie neišreiškia savo emocijų, o junti – kažkas ne taip. Medikai sako, kad ir vėžiu dažnai suserga „geri žmonės“, kurie paaukojo save. Bet pasirodo, patys visas nuoskaudas laikė giliai savyje, su laiku neišreikšti jausmai ėmė graužti juos pačius.

Taip ir aš suvokiau, kad ta „gera mergaitė“ – visai ne aš.

– Daugiausia vaidinate savo monospektaklius. Lietuvos teatre nėra įprastas dalykas. Reikėjo drąsos pradėti taip vaidinti?

– Taip, daug reikėjo kovoti ir įrodinėti. Monospektaklis iki šiol laikomas kažkokiu antrarūšiu, nesuprantamu žanru Lietuvoje O juk emocinis vieno aktoriaus spektaklio krūvis būna net stipresnis.

Kai sukūriau pirmąjį savo spektaklį „Žodžiai smėlyje“ pagal S. Beketą, daugelis pasišaipydavo ar tiesiog ignoruodavo: turbūt niekas nekviečia vaidinti, tai tegu kuria monospektaklius.

Paskui išvažiavome į vieną tarptautinį festivalį, kitą – ten netikėtai įvertino, apdovanojo.

Pirmiausia svečiose šalyse mano kūryba pasirodė įdomi. O kai jauti, kad tavimi pasitiki, atsiranda daug energijos. Taip po truputį ir augau. Dabar jau ir Lietuvoje turiu savąjį žiūrovą.

Tačiau į visus sustabdyti, sutrukdyti mėginančius žmones žiūriu kaip į mokytojus.

Sakau sau: „Per juos Dievas tave išbando – sukuria kliūtis, o tu turi jas pereiti, kad pasidarytum stipresnė, eitum savo keliu“.

http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/aktore-birute-mar-laisve-pirmiausia-reikia-atrasti-savyje.htm

Miela Birute, kalbėsimės ne tik apie literatūrą, bet ir apie gamtą. Kitaip tariant, apie kultūrą ir natūrą… Tavo knygoje „Gėlininkė“ alsuote alsuoja ir kalnai, ir vandenys, ir gėlės. Ar rašei šią knygą gamtos apsuptyje? O gal miesto mūruose, gamtos besiilgėdama?

Taip, išties šią knygą pradėjau rašyti Pietų Italijoje, prie jūrą menančio Como ežero, kalnų ir gamtos apsuptyje. Vasarojau tuomet pas draugus mažame itališkame, senove dvelkiančiame miestelyje – koks ir atsirado „Gėlininkėje“. Ten akmeninės siaurutės gatvės, kaip statūs laiptai kylančios į kalną (užtat net nėra automobilių!), pro langą gali ištiesti ranką kaimynui, gyvenančiam kitoje gatvės pusėje. Ten kas rytą skamba akmeninės bažnytėlės varpai, traukinys palei ežerą atvažiuoja bene kartą per dieną, ten yra ir sūrių krautuvėlė, ir kepyklėlė, kur kas rytą žmonės atskuba ne tik parsinešti šviežių bandelių pusryčiams, bet ir pasišnekėti. Stebėdama tų žmonių gyvenimo ritmą, kasdienius ritualus – jaučiausi tarsi pasakoje. Kai kuriuos knygos personažus sutikau tame miestelyje – pvz. grybautoją Leokadiją, tokią guvią moterėlę-grybautoją, kurią visi pažįsta, kuri verčiasi grybų rinkimu, daro iš jų puokštes su gėlėmis, pati tapo natiurmortus su grybais! Beliko tą stebuklingą miestelį aprašyti žodžiais (žinoma, kažką ir sugalvoti). Ir „akmenų pieva“ iš ten – kalnų papėdėse ten stūkso netikėto grožio akmenys, kaip milžiniškos skulptūros… Kai gyveni tokiame miestelyje – apima ilgesys. Kažko jau prarasto dideliuose miestuose, mūsų šiandieniniame gyvenime.

Ar ilgai reikėjo auginti „Gėlininkę“? O kai ji išaugo (buvo parašyta), ar dar puoselėjai – kitaip tariant, ar ilgai tekstą gludinai, šlifavai, tobulinai?

Gėlininkę rašiau porą metų – paprastai knygas vaikams rašau vasaromis, kai teatre, kuriame dirbu, atostogos. Taip, labai mėgstu gludinti tekstą, kol viskas man jau atrodo taip, kaip ir turėtų būti – gal net pernelyg jį kartais gludinu, būna sunku knygą pabaigti (sykį redaktorė Janina Riškutė yra pasakius: „gal jau užteks, kitaip niekad nebaigsim knygos…“). Ir, jei ne paskelbtas Nacionalinis vaikų literatūros konkursas (į kurį nedrąsiai atidaviau slapyvardžiu pasirašytą „Gėlininkės“ rankraštį) – jau planavau „gludinimą“ atidėti iki kitos vasaros – dar metus kitus būčiau gyvenus su ta knyga… Bet tada teko susikaupti ir pabaigti tekstą rudenį.

Dabar, kai žvelgi į knygą „Gėlininkė“, ką jauti?

Laikas, kai rašiau ją, sukelia daug šviesių prisiminimų. Knygoje daug mano pačios išgyventų patyrimų, ją rašiau tarsi ne vaikams, o sau – save tyrinėdama. Tai knyga apie svarbius dalykus – apie dviejų žmonių susitikimą, patirtą jausmą, išsiskyrimą. Apie tai, kad kiekvienas turi eiti savo keliu, atrasti savyje drąsos ir išauginti savo gėlių miestą. Apie neregimus dalykus, kuriuos galbūt žino ir nujaučia tik gėlės. Ir apie tai, kaip kiekvienas turime nebijoti atsiverti, pasitikėti kitais. Kai rašai vaikams, visi tie rimti dalykai lieka potekstėse, rašai tarsi žaisdama – tačiau jautrus žmogus, vaikas ar suaugęs – tai pajunta. Štai man iš vienos gimnazijos mokytoja parašė laišką: „Norėtume, kad susitikimo su jumis leitmotyvu taptų „Gėlininkės“ eilutės: „Nebūtina, kai tau liūdna – šypsotis“… O šiuos žodžius man iš tiesų ištarė viena mergaitė, kuomet liūdėjau, bet mėginau šypsotis. Kokia išmintis. Nustebau ir nudžiugau, kad ši eilutė pasirodė svarbi ir dar kažkam. Juk mus dabar moko šypsotis visur ir visada, bet būna juk ir liūdna, ir skaudu – kaip svarbu nebijoti ir kitokių savo emocijų. Atrasti būdą gyvenant visuomenėje, kaip išreikšti ir jas, nesidėti kaukių… Labai svarbu su vaikais apie tai kalbėtis.

O knygų vaikams rašymas man pačiai padeda tarsi grįžti į esmę – į tą save, kuri moka žaisti, skraidyti, džiūgauti, verkti, kuriai viskas paprasta ir lengva. Kuri žino daug išmintingų dalykų, kuriuos aš kita, suaugusi, dažnai užmirštu. Taigi, augina ir mane, kaip tą mažą gėlytę.

Knygos, laimei ar nelaimei, ne gėlės – jos nevysta, jos ilgam. Ar įsivaizduoji žmones, kurios (kurie) tavo knygą skaitys? Dabar, po metų, po dešimties…

Išties, knygą parašei – ji jau tarsi nutolo, pasiliko kažkur, tapo nebe tavo. Manau, ją kitas žmogus atras, jei į knygą idėjai kažko neregimo, „pakrovei“ savo širdimi, pajus duota šviesa. Nes knygos kaip ir gėlės – turi savo kvapą, energiją… Ji sklinda, mums nebežinant, tai jau nebe mūsų valioje. Mums tereikia tik užrašyti.

Retsykiais, stovėdama prieš klegančią salę, nuoširdžiai gailiuosi, kad nesu Birutė Mar arba Alvydas Šlepikas. Man rodosi, kad rašantys aktoriai tikrai lengviau randa būdų, kaip sutarti su skaitytojais. Taigi, rodosi… O kaip yra iš tikrųjų?

Nežinau, ką atsakytų Alvydas, bet literatūra ir teatras man labai skirtingi dalykai. Taip, galbūt lengviau su skaitytojais bendrauti turint scenos patirtį. Lengviau kalbėtis, atsiverti gyvai. Bet parašyti tekstą, atsiverti tekste – visai kas kita. Galbūt sceną ir rašymą vienija tik tai, kad tai būdas tyrinėti gyvenimą, save. Tačiau scenoje tai darai savo kūnu, jausmais, o popieriuje turi išgyventi istoriją žodžiais. Išmokti užrašyti – kita duotybė, kita profesija. Kartais išgirstu: „bet tu labai subtiliai balsu perskaitai tekstą, užtat jis atrodo toks gražus“. Todėl vaikų literatūros konkursas man rodėsi kaip išbandymas – čia garsiai perskaityti teksto negalėjau, tik atiduoti jį užrašytą popieriuje ir pasirašytą slapyvardžiu. Ir, iš pradžių tikrai negalėjau patikėti, kad iš 150 rankraščių – jis laimėjo antrąją vietą. Dar kartą perklausiau, maniau, gal apsiriko…

Tavo knygoje – įvairiausios gėlės. Tačiau kokių gėlių labiausiai lauki Tu? Po spektaklio? Po susitikimo su skaitytojais? Iš artimo žmogaus rankų?

„Gėlininkėje“ viena svarbių herojų – orchidėja, ji žino, kas laukia gėlininkės, ji praneša jai apie tai prasiskleidusiu žiedu, moko išminties. Aš namuos mėgstu žiūrėti į besiskleidžiantį orchidėjos žiedą, jo viduje – iš tiesų, tikra karalystė! Džiaugiuos, kad knygos dailininkė Kristina Norvilaitė viename puslapyje nupiešė orchidėjos žiedą, kurio viduriuke – Vilniaus Užupio angelas, bažnyčių bokštai. Labai mėgstu orchidėjas. Bet ir visokias gėles, tai išties Dievo stebuklas, skirtas žmogui grožėtis. Dar man ypatingos gėlės – rožės, bijūnai. Tiek žiedlapių, tokia paslaptis. Apskritai, kai stebi gėles, irgi gali pajusti daug svarbių dalykų. Štai trumputis man artimo poeto Donaldo Kajoko eilėraštis: „Vien tik gėlės yra išmintingos / vakare, netgi keisdamos spalvą / jos visai nesistengia pakeisti pasaulio…“ Tiesa, Indijoje, kur keliavau, įstrigo tenykščių išminčių mintys: kai gėlė žino, kad rytoj bus nuskinta – ji prasiskleidžia dar ryškiau, intensyviau, dėl to nejaučia liūdesio.

Ta kultūra ir natūra, tas miesto žmogaus santykis su gamta. Kaip sekasi – ar sekasi? – derinti miestiškas malones ir gamtos šauksmą?

Kol kas sekasi. Kai pasiilgstu gamtos – kur nors iškeliauju. Tik tasai gamtos šauksmas su metais darosi stipresnis, vis ryškiau pamatai rudenį, pavasarį, žiemą. Vis dažniau suvoki esanti mažutė gamtos dalis. Jaunystėje labai svarbu kažko pasiekti, išmokti, norisi visko daug. O kai nueini pusę gyvenimo kelio, jau viskas atrodo kiek kitaip. Supranti, kad tavo „gėlių miestas“ – tik mažytis, kaip iš vaikystės pasakos, nors ir labai svarbus. Kaip kiekvienas vabaliukas ar smilga.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė

http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?15913638

Teatro scena gali padėti išsivaduoti nuo kamuojančių baimių, įsitikinusi aktorė, poetė Birutė Mar, tvirtinanti, kad scena jai nuo pat vaikystės buvo gyvybiškai svarbi. Save įvardijanti kaip daug ko bijojusią mergaitę, aktorė prisimena teatro sceną ryžtingai pasirinkusi dar vaikystėje.

„Vaikystėje buvau bailė, nedrąsi mergaitė. Gal ta scena buvo reikalinga kaip noras įveikti savo baimes, peržengti save. Man iki šiol, su kiekvienu vaidmeniu, reikia kažką savyje peržengti. Dėl to scena man – gyvybiškai svarbi“, – sako B. Mar.

– Ką manote apie etikečių klijavimą žmonėms?

– Visiems mums klijuoja etiketes. Su Jurga Ivanauskaite esame kalbėjusios apie žmogaus dėjimą į dėžutę su užrašu „esi tas ir anas“. Jeigu netelpi į dėžutę, elgiesi nestandartiškai. Jeigu esi dailininkė, tai turi būti dailininkė. Kaip man sako – kaip tu dar ir rašai? Pasirink arba viena, arba kita. Žmogus – ne dėžutė.

– Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie J. Ivanauskaitę? Agnės Marcinkevičiūtės filme apie ją „Šokis dykumoje“ atlikote vaidmenį. Kodėl nusprendėte, kad reikia atlikti tą vaidmenį, ir koks buvo Jūsų santykis su Jurga?

– Filme nenusprendi, kad reikia atlikti vaidmenį, tave pakviečia. Agnė turbūt mane pakvietė neatsutiktinai, o todėl, kad su Jurga susitikome likus keletui metų prieš jai iškeliaujant. Mano gyvenime buvo atėjęs dvasinių ieškojimų laikas. Tada šešerius–septynerius metus važiavau į Indiją. Paskui, Jurgos dėka, ir į Tibetą, Nepalą, budistų vienuolynus.

Mūsų gyvenimuose, man atrodo, susivedė paralelės. Ji pasakė, kad „Meilužis“ irgi yra jos mėgstamiausias Marguerite Duras romanas, pagal kurį kūriau spektaklį. Atsimenu, ji atėjo, į spektaklį „Poetė“ apie Salomėją Nėrį. Sėdėjo pirmoje eilėje ir per visą spektaklį verkė, sakė – čia – mano gyvenimas.

Turbūt kažkas su Jurga suvedė. Paskui, kai Agnė pasiūlė vaidmenį, galvojau, kad viskas – neatsitiktinai. Vaidmuo toks keistas. Tai – tiesiog būsena, nieko nevaidinau. Reikia būti kažkokioje būsenoje, kurią per Jurgą ir patyriau kelionėse.

– Ką manote apie likimus? Kas tai yra?

– Aš – absoliuti fatalistė. Tikiu, kad viskas yra matematiškai tiksliai apskaičiuota. Mums visą likimo tikslumą kartais duota pajusti tik akimirkomis. Gyvenime viskas taip susidėlioja, kad suvoki – kažkas tarsi režisuoja, viską žino.

Rytuose sako, kad gimdamas žmogus žino ir savo mirties akimirką, ir visą gyvenimo kelią. Siela žino, ką teks praeiti. Tuo tikrai tikiu. Sako, yra žmonės, kuriuos sutinki ir atpažįsti iš karto, nes prieš gimdamos sielos susitaria, kad susitiks ir viena kitai suteiks skausmą ar laimę, tada – išsiskirs. Žinoma, tai – teorija ir niekas niekada neįrodys, bet tuo tikiu.

– Ko gero, nieko daugiau ir nelieka, kaip tikėti tokiais dalykais, nes pragmatiškai juos labai sunku įrodyti, bet kur tokiu atveju lieka valia, sąmoningos žmogaus pastangos?

– Tai – didelis klausimas. Man irgi kyla valios klausimas. Savo gyvenimu jaučiu, kad iš mūsų tarsi reikalauja valios. Dievas (nežinau, kaip tai pavadinti) reikalauja laisvos valios pastangų.

Valia duota. Rytuose sako, kad Dievas netrukdo žmogui klysti, tik stebi. Tik tada, kai žmogus vis klysta ir per daug susipainioja, Dievas (kaip sakoma, jei neužtenka tablečių, daro operaciją) atsiunčia įvykius, ligas. Jaučiu, kad yra santykis, kiek gyvenime yra tavo paties valioje ir kiek – ne. Nežinau, ar tai nuspręsta, ar ne. Rytuose tiki, kad, jeigu Dievas mato tavo pastangas, jis ateina į pagalbą. Tai – jau reinkarnacijos idėja, kuria irgi tikiu.

– Jeigu tikite reinkarnacijos idėja, ką manote apie atgimimą žmogumi?

– Dievui mirtis nėra tokia reikšminga. Žmogus atgimsta ir atgimsta. Tikiu, kad net ir krikščionybėje taip yra. Gi sako – siela nemirtinga.

– Labiau turiu omenyje atgimimą žmogumi po reinkarnacijos. Jeigu tiki reinkarnacijos idėja, tai galbūt gali gimti bet kuo?

– Tikiu, kad gali atgimti ir gyvūnu, ir gėle, ir paukščiu. Savyje jaučiu tiek paukščio, tiek gėlės. Gal kokią dieną pabūni gėle, paskui vėl žmogumi gimsti?

– Ar atgimimas žmogumi nėra pati didžiausia dovana? Man atrodo, kad žmogui duota patirti daug daugiau negu paukščiui ar gėlei.

– Jeigu duota gimti gėle ar paukščiu, tau, tavo sielai leidžiama pailsėti. Kai gimsti žmogumi, iš tavęs labai daug reikalaujama. Reikia sielos pastangų, kad tobulėtum. Gėlė žydi ir nužydi, ji neturi sąmoningumo.

– Sakėte, kad vaikystė Jums buvo neįdomi, laukėte, kol greičiau suaugsite.

– Buvo toks potyris. Kaune, Juozo Naujalio meno mokykloje nuo pirmos klasės, septynerių metų, mokiausi groti pianinu. Man labai nepatiko pianinas. Draugė grojo smuiku. Kai grodavo smuiku, man buvo tiesiog pasaka.

Prašiau tėvų, kad nupirktų smuiką, bet sakė – viskas jau nuspręsta – būsi pianistė. Iš draugės pasiėmiau smuiką, mokiausi groti gamas. Atėjo pojūtis iš vaikystės: su smuiku stovi prieš žmones, o prie pianino nusisuki nuo žmonių ir žiūri į gaidas. Mane tai slėgė, trūko akių kontakto.

Į muzikinį teatrą patekau ne iš karto. Į mūsų klasę atėjo rinkti vaikų spektakliui ir manęs nepaėmė. Grįžau namo ir sakiau – pateksiu į teatrą, būsiu aktorė. Tik po metų atėjo rinkti vaikų naujam spektakliui ir tik tada patekau. Pati pasiprašiau, sakiau, kad labai noriu.

Vaikystėje buvau bailė, nedrąsi mergaitė. Gal ta scena buvo reikalinga kaip noras įveikti baimes, peržengti save. Man iki šiol su kiekvienu vaidmeniu reikia kažką peržengti. Dėl to scena man – gyvybiškai svarbi.

Paskui vaidinau mokykliniame teatre, studijoje pas Stasę Ivanauskaitę. Sėdėdavome iki išnaktų. Paauglystėje tai buvo labai prasmingas laikas. Tai buvo tikras teatras, mes dirbome. Paskui stojau į konservatoriją pas Dalią Tamulevičiūtę. Ji sakė – taigi tu – pianistė, ką tame teatre veiksi, eik ir stok į pianiną. Ir vėl manęs nepaėmė. Tada išvažiavau į Peterburgą.

– Taip Sankt Peterburgas atsirado Jūsų gyvenime?

– Taip, dar prieš tai mokiausi Jono Vaitkaus studijoje. Buvo toks pasirinkimas: ar mokytis pas J. Vaitkų, ar mokytis Peterburge. Mano tėtis irgi mokėsi Peterburge. Tada, tais laikais, Maskva, Peterburgas buvo… Nežinau…

– Elegancijos kupinas miestas?

– Taip, jeigu norėjai kažko mokytis, tai buvo du svarbiausi miestai. Negalėjai išvažiuoti į Paryžių ar Londoną.

– Sakote, kad su kiekvienu vaidmeniu vis dar bandote įveikti baimes iš vaikystės. Kaip galvojate, iš kur jos atsineštos?

– Nežinau. Man atrodo, kad iš dar anksčiau. Kodėl vienas vaikas būna bailys, nedrąsus, o kitam iš karto dėl visko ramu? Aš tiesiog tokia – bijau skruzdėlės. Bijojau likti viena, rėkdavau, klykdavau. Net skruzdę pamačius man kildavo baimė. Paskui tėtis juokėsi – dabar ji stovi scenoje, o skruzdėlės bijojo.

– Kaip galvojate, ar Jus kaip nors pakeitė dvasinės kelionės? Minėjote, kad keliavote po Indiją, Tibetą, metus praleidote Japonijoje.

– Labai pakeitė. Turbūt kardinaliai pakeitė požiūrį ir į meną, ir į gyvenimą. Jaunystėje buvau egzistencialistė, tikėjau, kad nėra prasmės, egzistavo skausmo kultas. Salomėja Nėris savo dienoraštyje sako, kad visi poetai – nelaimingi. Jaunystėje maniau, kad esu kitokia: niekas manęs nesupranta, tik eilėse, scenoje galiu išreikšti tai, ką jaučiu.

Kai mokiausi buvo įdiegta, kad kūryba – savo emocijų, skausmo perteikimas. Staiga išgirstu Rytuose akcentuojamą mintį, kad tu – tik laidininkas. Visa kūryba – tik per tave. Iškyla asmenybės klausimas. Vakarų kultūroje asmenybė yra svarbiausia. Iš pradžių man tai viską sugriovė.

Prasmė yra būti ir girdėti, vibracijas, kurios eina per tave, perteiki tik kūryboje. Nepale nustebino tai, kad ten kaba gražiausi paveikslai, o jie net nerašo pavardžių – tiesiog paveikslas. Kažkas jį nutapė – pavardė nėra svarbi. Tai tikrai sugriovė požiūrį. Iki tol iš liūdesio buvo viskas, o staiga pasakė, kad aukščiausia kūryba kyla iš po liūdesio, kančios ateinančio džiaugsmo, prasmės suvokimo.

Galvojau, kaip kurti, kur dėti skausmą. Buvo keleri metai tylos, laukimo, bandymo suprasti. Dabar jau kiekvieną sykį, kai einu į sceną, suprantu, kad padarysiu tik tai, kas eis per mane. Tai kažkaip išlaisvina. Kūryboje atsirado laisvė. Anksčiau bijojau savo trapumo. „Čia per daug trapu“ – toks buvo kritikų požiūris į mano poeziją. Tada stengiausi dėtis kaukę, kažkokiais žodžiais apžaisti, kad nebūtų taip trapu. Dabar suvokiu, kad tas trapumas ir esu aš. Tada suvoki, kad tai, kas esi tu, traukia. Tai padėjo atsipalaiduoti nuo kitų nuomonių, požiūrio. Visi žmonės vis tiek yra skirtingi. Net ir genialus paveikslas vienam patinka, kitam – ne.

Jeigu tavo kūryboje žmogui kažkas susisiejo su jo gyvenimu, jis ir eis [į tavo spektaklį – LRT.lt] arba skaitys knygą. Išnyko iliuzijos, kad visiems turi patikti, visi turi skaityti. Tai teikia vidinę laisvę.

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/90045

Universalaus talento ir idėjų režisierei, aktorei, rašytojai, daugybės įsimintinų monospektaklių kūrėjai Birutei Mar galima tik pavydėti. Kad ir kokios temos imtųsi, kad ir kokią istoriją pasakotų, ji sušildyta jos širdies šiluma ir švyti paprastumu. Tokia ir neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje įamžinta tėvų, Sibiro tremtinių, istorija.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Kas paakino imtis tokios atsakingos užduoties – ne tik parašyti, bet ir scenoje įkūnyti savo tėvų, Sibiro tremtinių, istoriją, kurią labai gražiai pavadinote „Ledo vaikai”?

– Mintis sukurti šį spektaklį kilo prieš keletą metų, iš tėvelių girdint vis naujų pasakojimų ir jautrių detalių iš jų tremties laikotarpio. Jie buvo ištremti su šeimomis 1941 metais – mamai tada buvo ketveri, tėčiui – šešeri. Tėvai užaugo vienoje jurtoje prie Laptevų jūros, Bykovo iškyšulyje – turbūt vienoje šalčiausių ir baisiausių tremties vietų. Iš pradžių norėjosi užrašyti mamos, tėčio prisiminimus. Tada parašiau eilėraščių ciklą jų pasakojimų apie tremtį motyvais. Vėliau, skaitant ir kitų tremtinių prisiminimų knygas (mano mama yra surinkusi didelę tremties literatūros biblioteką), gimė mintis sukurti spektaklį. Bet lemiamas impulsas idėją įkūnyti scenoje buvo prieš pusantrų metų perskaitytas klaipėdietės rašytojos Eglės Gudonytės dokumentinis romanas „Karta nuo Sibiro“. Šioje knygoje autorė, mano kartos rašytoja, pasakoja senelės ir mamos istoriją jau nūdienos akimis – savitai išgyvena trijų kartų moterų istorijas. Man ši knyga pasirodė labai artima (joje puikiai dera ir tragiški įvykiai, ir subtilus humoras, ir išmintis), tad pasakiau sau: turiu būtinai sukurti spektaklį apie tremtį, papasakoti tėvų istoriją – savo ir savo mamos Jūratės Vaičiūnaitės-Marcinkevičienės balsu. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą. Skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką?.. Sakoma, kai dar sykį išgyveni, išsipasakoji tai, kas labiausiai slegia, palengvėja.

– Kaip ruošėtės tam nelengvam darbui?

– Studijavau tremtinių literatūrą, archyvinę medžiagą, savo tėvų istoriją, peržiūrėjau aibę artimųjų ir draugų šeimos albumų (nuotraukos padėjo daug dalykų pajusti ne žodžiais), giliai įkvėpė dailininko Kęstučio Grigaliūno fotografijų knygos, tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniai. Nemažai nuotraukų ir G. Martynaičio piešinių panaudojome ir spektaklyje. Pjesei, žinoma, prireikė ne tik šeimos istorijos – panaudojau daug gražių detalių bei fragmentų ir iš kitų žmonių istorijų – visa tai sudėjau į pjesės herojės lūpas. O pjesės herojė – keturmetė mergaitė, su tėvais tremiama prie Laptevų jūros. Vaiko akimis, pasaulis dar nepažeistas, skaidrus, vaikas dar nežino, kas yra skausmas, prievarta. Vaikui atrodo, kad ir badas – natūralus dalykas, taip ir turi būti. Pavadinau pjesę „Ledo vaikai“, nes tai ne tik mamos, bet ir daugybės tuomečių berniukų ir mergaičių istorija…

– Ką manote apie vis blėstančią istorinę atmintį?

– Natūralu – laikas eina, istorinių įvykių liudininkai iškeliauja Anapilin, taip po truputį istorija tampa mitu, tolima pasaka. Kaip kažkada įvykęs Žalgirio mūšis, Vytauto Didžiojo laikai… Bet ir iš mitų mes mokomės išminties, semiamės daugybės dalykų. Ir Stalino epochos baisiosios tremties puslapis nejučia blanksta. Jo liudininkai – dar gyvi išlikę mūsų garbaus amžiaus tėvai, o kiekvienas iš jų – lobis, ištisa istorija!

Kurdama spektaklį tarsi išgyvenau savo tėvų gyvenimus ir supratau, kokia laimė, kad dar galėjau tai išgirsti iš pirmų lūpų. Ir kad mūsų – vidurinioji karta – tai „laidininkas“, kuris tėvų istoriją privalo perduoti jaunajai kartai. O scenoje tai įmanoma perteikti išgyventa emocija, kuri veikia labiau, nei knygų faktai. Todėl ir norėjosi apie Sibiro tremtį prabilti garsiai, teatro scenoje, pakelti atminties velėną ir papasakoti apie tai jau kitai kartai, kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, surengti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.

– Spektaklio premjera – sausio 11 ir 13 dienomis. Būtent tada, kai minime tragiškus 1991-ųjų įvykius. Ar šios datos premjeriniams spektakliams buvo parinktos specialiai, kad prisimintume, kas grėsė Lietuvos žmonėms tada ir, neduok Dieve, kad nepasikartotų iš naujo?

– Spektaklį planavome „išleisti“ sausio pradžioje, o sausio 13-ąją pasiūliau būtent galvodama apie tragiškų sausio įvykių metines. Taip, dabar vėl tarsi juntame ore tvyrančią įtampą – kad tik nepasikartotų… Kad tik neprasidėtų naujas karas. Juk Ukrainoje vėl skamba tie patys žodžiai, kuriais buvo apkaltinti mūsų tėvai: „fašistai, nacionalistai…“ Šįmet teko lankytis Rusijoje ir net kalbant su savo bičiuliais menininkais pajusti, kaip ten sustiprėjusios imperinės nuotaikos. O mes taip dažnai užmirštame vertinti tai, ką turime – savo laisvę. Laisvę gyventi savo Tėvynėje, kurios mūsų tėvai ir seneliai neturėjo.
Norėčiau, kad „Ledo vaikai“ vėl primintų, leistų išgyventi tai, ką dar ne taip seniai išgyveno mūsų tauta, kad po spektaklio žmonės susimąstytų, kokie mes vis dėlto laimingi…

– Esate rašytoja, režisierė ir aktorė. Kaip jumyse sugyvena kelios kūrėjos?

– Visai draugiškai. Tai viena paprašo laiko ir erdvės leisti jai kažką nuveikti, tai kita. Dažnai viena kitai padeda, pavyzdžiui, rašant knygą viduje esanti aktorė moko persikūnyti į naują personažą ar situaciją, o viduje esanti rašytoja padeda aktorei scenoje susidėlioti dramaturgiją, pajusti teksto „skanumą“, niuansus.

– Kuriate monospektaklius, virpinančius jautresnes žmonių širdis, nes istorijos, kurias juose pasakojate ar primenate – apie meilę, kūrybą, tikėjimą ir viltį. Iš kur pati semiatės to, ką spektakliuose dalijate kitiems?

– Semiuosi iš savo ir savo artimų žmonių gyvenimo, iš patirto džiaugsmo ir skausmo, iš to kitokio – harmoningesnio – pasaulio ilgesio… Man monospektaklis – tai akistata su savimi, itin sakralus žanras – su žiūrovu gali pasidalyti paslaptimi akis į akį. Pasitraukus nuo išorės triukšmo ir šurmulio…

– Gal jūsų praktikoje pasitaikė, kad žiūrovai ar žiūrovas nesuprato, ką norėjote pasakyti?

– Taip atsitinka, kai junti pernelyg didelę atsakomybę – pavyzdžiui, premjerų metu, kai žinai, kad į spektaklį ateis itin „svarbūs“ žmonės, kad tave vertins… Tuomet atsakomybė ima viršų, ir nebelieka laisvės. O be laisvės nėra kūrybos, nėra čia ir dabar… Ir tada po spektaklio būna taip apmaudu: juk junti, kad nepavyko perteikti to, ką norėjai. O kitą vakarą jau be „atsakomybės naštos“ vaidini tame pačiame spektaklyje ir, žiūrėk, – laisvė sugrįžta, regis, be jokių pastangų.

– Daugelis kūrėjų gali jums pavydėti universalumo, didelės erudicijos. Ar to išmokote studijuodama Sankt Peterburge?

–Taip, akiratis studijų metais neįtikėtinai plėtėsi – galėjome žiūrėti geriausius tuomečius spektaklius, filmus (ir iš tada dar tolimo Vakarų pasaulio – Peterburge anuomet gastroliavo ir Piteris Brukas, ir Ingmaras Bergmanas). Grįždavau į bendrabutį kasdien tik po vidurnakčio, o nuo aštuonių ryto – vėl paskaitos. Bet koks tai buvo prasmingas, laimingas laikas!

Po studijų Peterburge atsidarė „geležinė uždanga“: važiavau į Labano judesio mokyklą Londone, į Avinjono, Lokarno festivalius, rašiau reportažus, analizavau savuosius įspūdžius ir kažkap išmokau kurti savarankiškai. Po to – Japonija, teatro ir šokio studijos, taip pat be galo įdomus, vidiniam augimui svarbus laikas, grožio, estetikos suvokimas. Po trisdešimties prasidėjo dvasinių ieškojimų laikas – kelionės į Indiją, Tibetą, Nepalą… Žodžiu, turbūt iš prigimties esu piligrimė. Nežinau, kur likimas nuneš rytoj, bet turiu įgimtą vidinį dvasios potyrių, naujų atradimų alkį. Kai taip gyvenu, juntu vidinę pilnatvę.

– Jūsų sukurti spektakliai – „Žodžiai smėlyje“, „Meilužis“, „Antigonė“, “Šilkas”„ Poetė“ „Unė“ ir kiti – ilgaamžiai. Kokia publika juose lankosi? Ar galite pasakyti, kad turite savą, ištikimą žiūrovą?

– Taip, turbūt žiūrovą jau pavyko „užsiauginti“. Savuosiuose spektakliuose vaidinu jau daugiau kaip dešimt metų – ir su jais vis kažkur kviečia, juos lanko. Kartais pagalvoju, paradoksas: paprastai teatro repertuare spektakliai gyvuoja keletą metų, o tuos, kuriuos sukūriau pati, – juose tebevaidinu. Žinoma, jais rūpinuosi kaip „vaikais“, jie „augina“ ir mane pačią. Pirmuosius savo spektaklius – pavyzdžiui, „Meilužį“, dabar vaidinu jau visiškai kitaip, nei prieš dešimtmetį. Ir „Antigonę“. Keitiesi pats, keičiasi personažas, virpesiai… Paslaptis, kodėl žiūrovas juos tebelanko, manau, paprasta: nes jie buvo sukurti tiesiog iš didelio vidinio poreikio, iš širdies. Daug visko ten sudėta…

– Be poezijos ir poetinių esė, dar rašote ir knygas vaikams. Ar tiesa, kad vaikams rašyti sunkiau nei suaugusiesiems?

– Vaikams rašyti turbūt sunkiau, bet man – visai lengva. Tarsi būčiau atradusi „aukso gyslą“: rašau ne vaikams, o tiesiog – savyje klausydama to vidinio vaiko, tyro ir nuoširdaus. Atradau paslaptį: suaugusiesiems pasakyti kažką labai svarbaus galima būtent vaiko kalba – kaip tai pasako Mažasis princas. O paskui suaugusieji jose atranda viena, o vaikai – kita.

– Iš kur žinote, ko šiandien reikia tiems, kurie gimė jau Nepriklausomybės laikais, vis labiau besivystančių technologijų amžiuje?

–Tiesą sakant, nelabai žinau. Tiesiog susitikimų su jaunimu metu mėginu pajusti jų būtį. Ir suvokiu, kad nors technologijų amžius veika mus visus, bet visose kartose yra ir bus „baltų varnų“ – šviesių ir pažeidžiamų sielų. Jie netrukus taps tais, kurie ieškos savo tiesų ir pasaulių… Viskas tobulai šioje žemėje sutverta. Neverta liūdėti.

– Kaip manote, ar „Ledo vaikai“ gali sudominti jaunus žmones, vaikus?

– Manau, kad taip… Juk „Ledo vaikų“ herojė – maža mergaitė, jos akimis tremtis – tarsi pasaka. Ir, jei spektaklis emocionalus, – vaikai viską pajunta išsyk, be vertinimų. Ledo mergaitė labai laukia susitikimo su jaunaisiais žiūrovais.

– Ne visi žino, kad esate lankiusi japonų teatro ir šokių studijas Tokijuje. Gal po „Ledo vaikų“ jus pamatysime kokiame nors spektaklyje, kuriame daugiau šokama?

– Niekada nežinai, gal kažkada teks ir sušokti. Bet vis dėlto, manau, reikia daryti tai, ką geriausiai sugebi. Japonai tradicinio šokio mokosi nuo septynerių metų, o profesionalais tampa tik suaugę. Aš japoniško šokio mokiausi tik metus, tad nedrįsčiau to viešai daryti scenoje, nors per kūrybos vakarus teko pademonstruoti vieną kitą šokį.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Laisvalaikiu mėgstu tiesiog gyventi – stebėti, keliauti, išsimiegoti, valgyti, būti su draugais, su savimi, grįžti į normalų žmogišką ritmą. Nes repetuojant teatre (kaip dabar) užmiršti, kada diena, kada naktis, visąlaik sukasi mintys apie spektaklį, gyveni tarsi kitoje realybėje. Tai be galo brangus ir intensyvus laikas, bet… ilgai taip neišgyventum. Po premjerų paprastai kur nors iškeliauju, vėl tyliai tampu savimi.

– Ar esate optimistė? Ar tikite vieno aktoriaus teatro ateitimi?

– Žinoma. Juk nuo jo prasidėjo teatras! Kaip sakė Piteris Brukas, visados atsiras žmogus, kuris išeis prieš žiūrovą, pasities kilimėlį – ir prasidės spektaklis. Jei tik tas žmogus be galo norės atverti savo širdį.

– Ką svajojate sukurti ir kuo pradžiuginti žiūrovus po „Ledo vaikų“ istorijos?

– Panašiu metu turėtų išeiti ir nauja knyga vaikams „Gėlininkė“ (knygos rankraštis šį pavasarį laimėjo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso II vietą, jos leidėjas – fondas „Švieskime vaikus“ – G. M.). Beje, knygos dailininkė – gera mano bičiulė dailininkė Kristina Norvilaitė yra ir „Ledo vaikų“ scenografė. Tai bus jos debiutas teatre… O kas bus toliau – pažiūrėsim…

* * *

Trumpai apie menininkę

Gimė 1969 m. kovo 23 d. Kaune.

Mokėsi Kauno Juozo Naujalio vidurinės meno mokyklos fortepijono klasėje.

1989–1993 m. studijavo Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kinematografijos institute, kur įgijo teatro ir kino aktoriaus bei teatro režisieriaus specialybę.

Nuo 1994 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė.

1997–1998 m. lankė japonų teatro ir šokio studijas Tokijuje.

Daugybės tarptautinių monospektaklių festivalių prizininkė.

2014 m. aktorė ir režisierė pelnė Tarptautinio teatro instituto ir Fuijairos tarptautinio monospektaklių festivalio apdovanojimą „Už indėlį į vieno aktoriaus teatro raidą”.
Išleistos knygos: „Neišsiųsti laiškai”, „Solo”, „Kokoro. Japoniški akimirksniai”, „Cinamonu kvepiantys namai”, vaikams – „Marija ir Pūkelis”, „Princesių sala”.

2013 m. Palangoje režisavo pastatytą pirmąją lietuvišką operą „Birutė“.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė” (2015, nr. 3)
http://www.savaite.lt/naujienos/423-birutmariojeemjeviskassukurtatobulai.html

Menininkė Birutė Mar išsiskiria kuriamais monospektakliais, poetiška, asketiška teatro kalba. Prieš mėnesį Nacionalinio dramos teatro mažojoje scenoje pristačiusi premjerinį spektaklį „Laiškai į niekur (M. Cvetajevos, B. Pasternako ir R. M. Rilkės laiškų motyvais)“, mąsto apie kelionių į Rytus įtaką kūrybai ir gyvenimo požiūriui, visuomenės suvaržymą bei savęs atradimą. Kalbėjosi Deimantė Daugintytė.

Aktorius valdo kalbą, geba suvokti literatūros tekstą, moka judėti, pasakyti įtikinamai… Ar aktorių galima vadinti menininku pačia plačiausia prasme?

Kiekvienas turi savo suvokimą, kas jis yra ir kas yra jo profesija. Man turbūt artimiausias J. Miltinio apibrėžimas, kad aktorius – tai ir filosofas, ir akrobatas. Ir ne tik tai. Man atrodo, kad aktorius turi būti dar ir rašytojas, ir režisierius, ir psichologas… Bent aš to siekiu, nes tada gali žymiai daugiau sudėti į vaidmenį, išspinduliuoti.
Monospektakliai, kuriuos kuriu, man atrodo, yra arčiausiai literatūros, muzikos kūrinio. Anksčiau man literatūra ir teatras buvo tarsi atskiri dalykai, o dabar pradedu jausti, kad žodžio valdymas sceninei kūrybai duoda jėgos. Pirmiausia, pati sau gali parašyti scenarijus, pjeses, remdamasi savo patirtimi ir nuojauta (nes geriausiai pažįsti save, savo emocijų skalę, žinai, kaip įtaigiausiai tai scenoje išsakytum tu), bet kitas dalykas – labiau jauti ir kito autoriaus tekstą, gali jį sau adaptuoti.
Aktorius šiaip yra atlikėjas, jis atlieka vaidmenį. O vaidindama monospektaklį gali ne tik atlikti vaidmenį, bet ir tarsi muzikantas groti solo, vesti paskui save žiūrovus – kurti. Tarytum rašyti eilėraštį ar istoriją savo kūnu ir balsu, savo emocijomis – sceninėje erdvėje. Dideliame spektaklyje dažniausiai būni atlikėjas, nuo tavęs ne viskas priklauso, o monospektaklyje gali gyventi savo gyvenimą, savo vibracijomis pripildyti salę.

Ar Jūsų kuriami monospektakliai atsiskiria nuo pagrindinės teatrinės arterijos ir teka šalia?

Natūralu, jog kurdama autorinį spektaklį (savo kūrinį) esi nuošaliau, suburi savo komandą ir vedi paskui save. Man tai tapo labai įdomu. Ne tik suvaidinti vaidmenį, bet ir sukurti sceninę spektaklio estetiką, visumą, kurioje tavo „partneriais“ būtų visi komponentai – šviesa, muzika, erdvė. Žinoma, įdomu vaidinti ir gero režisieriaus dideliame spektaklyje, bet taip nutinka nedažnai. Be to, savąjį mažą spektaklį lengviau puoselėti, auginti, rūpintis juo. Pradėjau kurti savo spektaklius būtent iš noro nesustoti, eiti gilyn į save, kad suvokčiau, kas esu, ką dar galiu. Ir tikrai, per naują vaidmenį susipažįstu su vis kita savimi. Kitas režisierius galbūt neturėtų nei laiko, nei noro tavyje ieškoti kažko naujo (dažniausiai režisieriai ir išnaudoja tik vieną ar kitą jau atrastą aktoriaus amplua), o man pačiai įdomu keistis. Tai ir kelias į vidinę laisvę.

Mokėtės Japonijoje, keliavote po Indiją, Nepalą, Tibetą. Jūsų knyga pavadinta „Cinamonu kvepiantys namai“. Jums artima rytietiška laikysena? Filosofija, religinės pažiūros?

Pirmiausia artima filosofija. Kai važiavau į Japoniją, man buvo dvidešimt aštuoneri metai. Nelabai suvokiau, kokios tos mano filosofinės pažiūros, dar nelabai apie tai galvojau. Japonijoje pirmiausia atradau akimirksnio grožio filosofiją, estetiką, tai pasirodė artima man pačiai. Tasai minimalistiškas, „japoniškas“ gyvenimo mirksnio pojūtis po truputį keitė požiūrį į gyvenimą, tapo svarbus kūryboje. Vėlesnės kelionės į Rytus, kada jau ėmiau domėtis ir budizmu, ir hinduizmu, ir tenykšte žmogaus sielos egzistencijos žemėje samprata, atvedė prie dieviškumo paieškų, svarbaus suvokimo, kad Dievas yra tavyje, kad visa kūryba yra Dievo ieškojimas ir kūrimas per Jį. Tai keitė ankstesnį, egoistiškesnį meno supratimą. Sykiu atsirado reikalavimas iš savęs vis labiau ir labiau kūryboje atmesti tai, kas nereikalinga, nebūtina, kalbėti tik apie tai, kas tikrai skauda, svarbu, kas atrodo amžina. Tai skambūs žodžiai, geriau jų garsiai nesakyti, bet tai tiesa. Su amžiumi ateina visai kitoks gyvenimo prasmės pajautimas, nuolankumas prieš laiką ir prieš išbandymus, kuriuos neišvengiamai skirta čia patirti.

Apie Jūsų teatrinę veiklą Liucija Armonaitė parašė knygą „Birutė Mar. Be kaukės“. Tai Jums įvertinimas, pripažinimas, galbūt slegia ar įpareigoja?

Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad Vroclavo „Wrostja“ teatro festivalio direktorius Wieslaw Geras ruošiasi Lenkijoje išleisti šią knygą. Liucija Armonaitė – įdomus, ieškantis žmogus, scenaristė, dramaturgė ir žurnalistė, žinanti mano kūrybą, spektaklius. Su ja esame kartu keliavę, dalyvavę festivaliuose. Nutarėme, kad ši knyga gimtų iš mūsų pokalbių dialogo forma ne tik apie teatrą, bet ir apie tai, kas būtų įdomu mums, galbūt ir kitiems. Pokalbių metu buvo toks vidinis pakylėjimas… Bet kai išleido knygą – paėmiau į rankas, ir… regis, net nepatogu atsiversti, tarsi jau būčiau mirusi. (Šypsosi). Pradėjau skaityti knygą, savo atsakymus, ir staiga: „Negi aš taip sakiau? Juk kalbėjomės dar visai neseniai, mažiau nei prieš metus!“. Skaitant vis atrodė – dabar kitaip kalbėčiau, tiek daug iki galo nepasakyta, nepaaiškinta – tik nuotrupos… Kai kalbiesi, negali taip tiksliai išsakyti minties, kaip rašydama – tada turi laiko ir erdvės atrasti tinkamiausius žodžius minčiai išreikšti.

Dalyvavote programoje „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“. Lankėtės Birštono, Vilkaviškio, Juodšilių ir kitose mokyklose. Ką Jums davė šie susitikimai? Kokios mintys kilo po jų?

Iš pradžių įvardijimas „pamoka“ mane gąsdino, nes niekada nebuvau mokytoja, pati mokyklos nemėgau, norėjau greičiau užaugti ir išsilaisvinti iš to privalomo nuobodaus režimo… Sugalvojau temą, kuri man pačia artima – „Kūrybos prigimtis“. Iš ko gimsta kūryba, kaip ji skleidžiasi, kaip atrasti sau autentiškiausią išraišką, pasirinkti savo kelią? – man mokykloje tai buvo svarbūs klausimai, į kuriuos tuomet neradau atsakymų – tik teatro studija, kurią ėmiau lankyti, atvėrė visai kitokį pasaulį, lėmė kelio pasirinkimą.
Mokyklos, į kurias vykau, buvo kaip diena ir naktis skirtingos – labai skirtingi tiek mokytojai, tiek mokiniai. Kai kur toji „projektinė“ pamoka, skirta vesti menininkui, matyti, buvo tik formalumas, mokytojai net nežinojo, kaip tave pristatyti. Kitose mokyklose visiškai kitaip: nustebino mokytojų ir mokinių pasirengimas, susikaupimas, nuoširdus domėjimasis.
Pamoką Juodšilių „Šilo“ gimnazijoje ligi šiol prisimenu kaip stebuklingą – tarsi ji būtų vykusi ne mokykloje, o bendraminčių rate. Mokytoja prieš pamoką sako: „Vaikai ateis iš skirtingų klasių, tie, kuriems įdomu, kurie patys kuria, matė jūsų spektaklius, skaitė knygas“. Su mokiniais nejučia ėmėme kalbėtis kaip su brandžiais žmonėmis, apie tai, kas jiems iš tikrųjų svarbu: apie savęs ieškojimo kelią, jiems artimą literatūrą, norą išsakyti savo skaudulius. Jie ėmė užduoti tokius klausimus, į kuriuos negalėčiau lengvai atsakyti net pačiai sau. Taip mūsų pamoka vietoj keturiasdešimt penkių minučių užsitęsė dvi valandas, nesinorėjo skirstytis – klausimai ateidavo iš lėto, po tylos pauzių… Atsimenu, vienas jaunuolis toje klasėje paklausė: „Ar iš tikrųjų tu pats viską gyvenime gali pakeisti?“. Klausimas nuskambėjo taip brandžiai, skaudžiai, nežinojau išsyk ką atsakyti. Juk ne viską pats gali, o taip nesinori jaunam žmogui atimti tikėjimo… Po pamokos mokytoja pasakė, kad tas berniukas serga sunkia liga.
Ir kitose mokyklose buvo labai jautrių klausimų, pasisakymų. Jauni žmonės ieško savęs, nori būti savimi, mokykla jiems dažnai trukdo, reikalaudama būti vienodais „geriečiais“ – moko įsiteikti, reikalauja vien formalių žinių ir drausmingo elgesio. O mokiniai, nors jauni – jau tokie skirtingi, daug dalykų suvokia savaip, dažnai autentiškiau, giliau nei iš jų reikalaujama. Mokytojai turėtų juos išgirsti, juos kreipti ten, kur linksta jų širdis. Puiki žinomo psichologo, ajurvedos daktaro O. Torsunovo mintis: „Samdykite vaikams korepetitorius tiems dalykams, kurie jiems sekasi. Kad padėtumėte atsiskleisti talentams, kurie vaikams duoti. Nes tai jų kelias. Visa kita jie pamirš – visus tuos neįdomius dalykus, kurie mokykloje nesisekė…“.
Šis projektas man pačiai buvo prasminga patirtis. Prisiminti mokyklą, suprasti, kaip jautresniems vaikams sunku mokykloje išlikti savimi. Pokalbį apie kūrybą baigdavau poeto Roberto Danio eilėraščiu:

Vaike, algebros nepritaikysi –
kai pirma pasitaikiusi
kelio duobutė tave parklupdys.
Geometrijos mokslas nepadės
išmatuoti draugų širdies gylio.
Muzikos pamokos – tavo dainos
tavęs neišmokys – ją išmoksi pasenęs.
Meno istorija gal ir parodys, kas buvo,
bet savo žmogutį nupieši savaip /…/
Po-pamokinė veikla…
Po-pamokinė veikla – tikras mokslas.
Kruopščiai ruošk namų darbus, vaikuti.

Po šio eilėraščio vaikai imdavo ploti, viską suprato ir pritarė.

Kada pati atradot save?

Tik būdama apie trisdešimties ėmiau suvokti, kad savimi būti ligi šiol bijojau. Iki trisdešimties bijojau savyje… šviesos, kaip keistai tai beskambėtų. Bijojau būti per daug atvira, nuoširdi. Gyvenimas tarsi reikalavo grubesnės kaukės, įvaizdžio. Apie tai rašiau dienoraščių knygoje „Cinamonu kvepiantys namai“. Iš tiesų paradoksas – mūsų visuomenė ir kultūra tarsi bijo, nenori įsileisti šviesos. Prasmingiau laikoma kapstytis po savąsias įtampas ir nuoskaudas, egocentriškai brukti save. O šviesą, tą vidinį vaiką, kuris irgi yra kiekvieno mūsų prigimties dalis – atrodė, reikia slėpti. Kad nebūtum „balta varna“.
Dabar suprantu, kad savimi vis tiek turi neišvengiamai tapti, ir kad paprastumas, nuoširdumas – didžiulė vertybė. Puikus posakis: „Daug talentingų žmonių, bet nedaug – talentingų ir sykiu paprastų“. Kai sutinki tokį žmogų – širdis džiaugiasi.
Su patirtimi įdomu atrasti save vis kitokią… Suprasti, kad kūryba – tavojo gyvenimo (o gal – tavo gyvenimų) patirtis, kurios blyksniai virsta eilėraščiais, spektakliais… Kaip sako Rytuose: „Mokytojas negali išmokyti mokinio stiliaus, nes stilius – tai tavo gyvenimas“.

http://literaturairmenas.lt/pokalbiai/814-birute-mar-visa-kuryba-yra-dievo-ieskojimas-ir-kurimas-per-ji

Pokalbis su aktore Birute Mar tikra dovana. Apie jiems įteiktą dovaną kalbėjosi ir žiūrovai, skirstydamiesi po spektaklio Gargždų kultūros centre. Kūrybos ir dalijimosi meile, atradimais, pažinimu dovana apdovanoti žiūrovai iš spektaklio išėjo nuščiuvę, susimąstę, be didelio šurmulio.

Balandį Gargždų muzikos festivalyje B.Mar pristatė savo režisuotą Valstybinio jaunimo teatro spektaklį pagal rašytojo Jono Biliūno ir jo žmonos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės laiškus ir kūrybą – „Jis ir ji“. Spektaklyje aktorė vaidino kartu su Aleksu Kazanavičiumi.

B.Mar – viena ryškiausi ir originaliausių šalies aktorių. Jos kūryba pelnė ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinių apdovanojimų, o biografija kupina vaidmenų teatre, filmuose, ilgiausias sąrašas jos režisuotų spektaklių, parašytų ir išleistų poezijos, pasakų, dienoraščių knygų.

Po spektaklio, LIJO restorane, Birutė Mar skyrė laiko interviu. Sutarėme, kad kabėsime tik apie tai, kas įdomu. Į vienintelė klausimą aktorė nenorėjo atsakyti. „Na ne, čia iš tos moteriškų žurnalų serijos, šitas neįdomu“, – šypsojosi išgirdusi, kad rūpi sužinoti, kur ji įkrauna savo energijos baterijas, kaip ilsisi ir atsipalaiduoja po intensyvių darbų ir dalijimosi kūryba.

– Ar iš tiesų aktorystė, kaip profesija, leidžia pažinti labai įvairialypį pasaulį ir suteikia prabangą gilintis į daugelį skubantiems ir lekiantiems nematomų, nepažįstamų dalykų?

-Nebūtinai. Galėčiau nieko nedaryti ir tik laukti vaidmens, kokį pasiūlys režisieriai. Galėčiau būti aktorė atlikėja. Mano veikloje persipynė daug profesijų, nesu vien aktorė. Jau įpratau taip. Man taip daug įdomiau gyventi ir dirbti. Kuriu savo teatrą nuo pradžios iki galo. Pati renkuosi pjeses, rašau scenarijus, režisuoju, vaidinu. Dabar turiu galimybių žymiai daugiau gilintis, pasirinkti temas, apie kurias noriu kalbėti. Su amžiumi gyvenimas trumpėja, daryti bet ko nesinori, neįdomu, o ir laiko nebėra tiek daug, todėl renkuosi tai, kas man yra įdomiausia. Kalbu apie tai scenoje. Esu sau davusi žodį kurti spektaklius tik apie meilę. Ir labai daug dėmesio skiriu spektaklio grožio estetikai. Tiesa, tą teisę kurti savo teatrą reikėjo išsikovoti.

– Grūmeisi su klasikinio teatro supratimu, ar su kolegų skepticizmu?

– Kai pradėjau eiti savo keliu, ne vienas klausė – kaip aš taip galiu. Neva aktorė, o pradėjo čia kažką režisuoti… Kai pradedi daryti kažką naujo, visada sulauki pasipriešinimo. Pradėdama aiškiai nebuvau sau nusipiešusi, kokį teatrą kursiu, bet jaučiau, ką noriu vaidinti, kokiu personažu būti, kokias idėjas pasakyti nuo scenos. Intuityviai jaučiau, kad turiu kalbėti apie dalykus, kurie jaudina mane pačią, kas man artimiausia.

– Teatras visada yra ir dalinimasis, kuriame neužtenka aktoriaus, reikia girdinčios ir suprantančios publikos, tiesa?

– Žinoma, spektaklio metu visada svarbiausias dalykas – apsikeitimas energija. Nežinau, kaip be to gyventi galėčiau. Na, dabar tai jau ir moksliškai įrodyta, kad energija, kurią atiduodi, sukuria tam tikrus virpesius, pokytį… Man buvimas scenoje, o ir apskritai visa kūryba yra tarsi perėjimas į kitą tų virpesių dažnį. Išeini į sceną, ir pati apsivalai, ir, jei spektaklis pavyksta, žiūrovas tarsi tuo pat metu apsivalo, tarsi pakyla į kitą, kitokią realybę.

– Kalbant apie teatrą, labai dažnai kalbama ir apie teatro magiją. Štai ir Tu užsimeni apie kitokią realybę, virpesius… Kas tai iš tiesų yra, kas sukuria tą teatro stebuklą?

– Aš nežinau. Niekas to nežino. Yra daug dalykų, kuriuos mes tik jaučiame, bet negalime paaiškinti. Reikėtų suguldyti į sakinius ir tų jausmų neliktų. Galbūt tie mokslininkai kurie tiria, kas vyksta spektaklio, meditacijos metu, kurie geba tai paaiškinti moksliškai, išdėstytų savo teoriją, bet ji vis tiek būtų apie jausmus, ne apie apčiuopiamus dalykus. Manau, kada nors fizikai aiškiai paaiškins šiuos procesus, nežinau.

O kas vyksta bažnyčioj per Mišias? Kas gali paaiškinti? Kas gali įrodyti? Žmonės geba bažnyčioje nugrimzti į save ir pradeda galvoti apie prasmę, esmę. Gero spektaklio metu -panašūs dalykai. Mano supratimu, geras, prasmingas spektaklis įvyksta tuomet, kai tu leidi žmogui pagalvoti apie save. Siela juk nori to prasmės suvokimo, o gyvenimas, buitis, dažnai užgožia mūsų vidinius dalykus, užmiršti svajones, skaidrumą. O teatre gali vėl tai patirti.

-Kelias į teatrą, kuris būtų kaip bažnyčia, ir veda tave per meilę? Tačiau dabar tenka matyti tiek daug lėkštų ar destruktyvių spektaklių…

-Taip, ta diskusija nuolat vyksta. Tie kūrėjai, kurie kuria destruktyvius spektaklius sako man – bet juk toks yra gyvenimas. Sako, kaip aš galiu nematyti tikro gyvenimo ir kalbėti vien apie meilę, juk pasaulis yra visoks. Taip, bet aš renkuosi. O galiausiai ir tą destrukciją galima rodyti per atstumą, ne taip tiesmukai, daug subtiliau, ne taip, kaip gatvėj.

Nenoriu tos bjaurasties savo spektakliuose, nes man pačia neįdomu į tai žiūrėt. Būna, tarkim, spektaklis, kuriame žudo, prievartauja, skaudina. Ką daro žiūrovas? Ką aš pati darau? Atsiriboju. Scenoje kažkas draskosi, pykstasi, lieja šlykščiausias emocijas… aš juk neišgyvenu to kartu su aktoriais, mintyse prašau, kad tai greičiau liautųsi, baigtųsi.

O jei sudėtingos emocijos, tas pats skausmas, parodomas per vidinę būseną, per tylą, žiūrovas gali įsijausti, ima išgyventi kartu ir pajaučia tai daug jautriau ir atviriau. Ta bjaurastis irgi neatsiranda iš nieko, ją lemia visokios vidinės priežastys, svarbu tai suvokti pirmiausia sau. Teatras gali padėti.

-Kas buvo Tavo mokytojai, atvedę į tą teatro pojūtį, supratimą, kūrybą, kokius išgyveni dabar?

-Mokytojai svarbu. Aišku, kažką kiekvienas žmogus atsineša savo, savito į kiekvieną profesiją, eina savu keliu, bet labai svarbu, kas jį moko, papildo. Kai atvažiavau mokytis į Sankt Peterburgą, mano mokytojas buvo puikus teatro profesorius, jau miręs, rusų senosios inteligentijos atstovas. Tada dar buvo sovietmetis ir tada teatras dar buvo kaip bažnyčia, teatras turėjo misiją, kalbėjo apie slaptus dalykus, apie tai, apie ką kalbėt nebuvo galima, prasmingas buvo teatras. Nebuvo viso to popso, visų tų „domino“ atrakcionų. Profesorius visada sakydavo – režisūra yra žmogotyra – человекoведение.

Jis sakydavo, kad profesijos mes visi išmoksime, bet mūsų sėkmė priklausys nuo to, kiek pažinsime žmogų, jo psichologiją, jo esmę, gylį. Ir tikrai. Jis buvo teisus. Ne tik teoriškai, bet ir praktiškai tai yra ir įdomiausia, ir sudėtingiausia.

–Prisipažinsiu, pastaruoju metu buvau keliuose spektakliuose, po kurių sau prisiekiau, kad be aukščiausios prabos rekomendacijų į teatrą kojos nekelsiu. Jaučiausi sugaišusi laiką ir ištvėrusi, o ne patyrusi spektaklį. Ar tenka ir Tau girdėti tokių atsiliepimų apie kolegų darbus? Kuo gyvena šios dienos teatro bendruomenė Lietuvoje?

-Būtent, žmonės prisižiūrėję tokių spektaklių nebeateina į teatrą. Išsigąsta, kad vėl teks kankintis.

Teatras yra pasimetęs šiuo laiku. Nežino, kuriuo keliu eiti. Man atrodo, kad tas pasimetimas prasidėjo pasibaigus sovietinei epochai ir eksperimentuojat, blaškantis tęsiasi iki šiol. Anksčiau teatre reikėjo gyvai, įtaigiai pasakyti, kalbėti apie svarbius dalykus taip, kad publika išspręstų rebusą, perprastų metaforas, bet į kalėjimą nepasodintų. O dabar reikia žiūrovų, reikia pilnų salių, nes reikia pinigų. Kad ir kokių idėjų turi teatro vadovas, jis turi išlaikyti teatrą, o kaip jį išlaikyti – statyti komedijas…

-Turėjai labai daug drąsos ir jėgos, kai ryžaisi eiti savo keliu, nepriklausomu nuo teatro, trupės ar režisieriaus, tiesa?

– Tikiu, kad mes visi turime tam tikrą energijos užtaisą, kurį anksčiau ar vėliau, vienokiu ar kitokiu keliu, vienu ar kitu būdu išsprogdiname – pasidaliname.

-Šiandien tavo kūrybiškumas sprogsta ne tik teatre. Rašai poeziją, kuri pasakas…

-Man viskas organiška, tarsi savaime atsitinka. Ateina mintis parašyti, rašau. Kažkas pasiūlo kokią medžiagą, įsigilinu, gimsta spektaklis, tarsi savaime viskas. Natūraliai, nematau jokio čia žygdarbio.

-Viliuosi, kad daugelį procesų, kurie šiandien mums nepriimtini, pakeis ateinanti jaunoji karta. Ar turi ką pasakyti tiems, kurie degančiom širdim, kupini idėjų ateina kurti kitokios Lietuvos šiandien?

-Svarbiausia, nebijokite nieko. Nebijokite būti sunaikinti, klysti, sutikti pasipriešinimą. Eikit ir darykit. Nebijokite būti neįvertinti, neprisitaikykite. Tos drąsos ir drąsos linkėjimo man pačiai jaunai būtų reikėję. Turėjo daug laiko praeiti, kol išdrįsau. Ir vis tiek sakau kiekvienam, nebijokite, išdrįskite. Tie prisitaikymai tik gaišina laiką. Visada jauniems sakau -neprisitaikykit, nedarykit, kaip liepia. Jei nežinot, ką daryti, keliaukit po pasalį, pamatykit, susivoksit. O jei žinote, ko trokštate, stokite, studijuokite, veikite tai, kas jums rūpi, kas yra jūsų.

– Pirmą kartą Tavo vardą įsidėmėjau, kai knygyne rinkau dovaną bičiuliui. Nupirkau jam knygą „Cinamonu kvepiantys namai“. Prieš įteikdama dovaną, knygą pati „prarijau“. Liko įspūdis, kad pastebi, žaviesi, moki pasidalinti mažais, paprastais dalykais, kasdieniais, bet įkvepiančiais. Tų mažų malonumų, kasdienybės perliukų ir dabar kupinas Tavo pasaulis?

– Tuos didelius dalykus tik per mažus pastebėjimus ir gali papasakoti. Čia atsiskleidžia ir mano režisūrinis mąstymas, ir būdas suvokti, pažinti pasaulį. Taip ir spektakliuose – iš mažų dalykų, iš niuansų galima sudėlioti istoriją. Emocijas ir sukelia detalės, kurias žmones atpažįsta, pripažįsta kaip savas. O kaip kitaip? Pradėk rašyti stipriais, idėjų koncentrato kupinais sakiniais, po kelių eilučių ir pačiam atsibos. O „Cinamono namuose“ apskritai nebuvo įmanoma rašyti kitaip, kaip tik apie detales, mažų dalykų pastebėjimais. Kai pradedi rašyti apie žmogaus dvasią, turi rašyti visai apie kitką.

– Noriu paklausti apie dvasią, todėl klausiu apie kitką. Kaip čia yra, kad save ir gyvenimą pažinti pavyksta lengviau ir giliau per skausmą, o ne per džiaugsmingą sėkmės patirtį? Ir Tau taip?

– Gyvenimas įvairiaspalvis. Viskas irgi surežisuota puikiai, kažkokios nematomos jėgos. Veda ten, kur patiriame skausmo. Galiausiai didelį džiaugsmą. Ir vėl. Ratu. Kaip kita spektaklio scena. Viskas tam, kad keliautume gilyn, pažintume save, savo sielą į gylį, gilyn. Ir teatras toks. O kas tas gilyn? „Cinamono namuose“ ir rašiau apie tai, kad tas gilyn veda į sielos ramybę, vidinę ramybę. Kai tu supranti galiausiai, kad visos tos emocijos, aistros, būviai, yra tik bangos, praeinančios, tada ateina gilus suvokimas to gyvenimo, kai gali matyti, tarsi iš šalies, kaip viskas vyksta. Ir save iš šalies pamatai. Tada ateina tas klausimas, kas aš esu iš tikrųjų. Tos visos bangos praeina, praeina, praeina, tuos visus vaidmenis suvaidini per tą gyvenimą – vienokius, kitokius. Praeina, praeina. Ir kas lieka? Klausimas. O kas lieka? Tai, kas bendra, kas neišnyksta, nepraeina. Aš taip jaučiu, kad kažkas – gal skulptorius – kaip akmenį, skulptūrą, truputį paskalpuoja, skaptuoja, nuima, nukabina, patikrina, kiek galiu pasikeisti šiame gyvenime, kiek dar galiu būti nugludinta…

– O pasirinkimai?

– Čia irgi svarbus klausimas. Kiek mes galime pasirinkti? Kiek patys lemiame? Ne viską galime patys pasirinkti. Atsitinka ir neišvengiama. Ir vienos tiesos nėra. Jei yra tiesa, ji visada turi dvi puses. O kūryboj ne tiesa yra svarbiausia. Svarbiausia yra pasiekti tą sielos ramybės būvį. Jei pati patiriu tai, gal galiu iki to būvio atvesti ir žiūrovą? Bent kelioms akimirkoms. Kaip bažnyčioj. Ateini ir pabūni bent penkias minutes toj tyloj. Gylyje. Teatre, bažnyčioje, su savimi, su dievu. Čia ta tiesa. Tą ramybės akimirką. O paskui ir vėl ratu, vėl kasdienybėje.

Tas pats mano profesorius visada sakydavo, kad kūryba yra, kai tu esi vienoje upės pusėje, o žmonės – kitoj. O kūrybos tikslas, kad publika, žiūrovai tie, su kuriais daliniesi, persikeltų į tavo upės pusę.

– Kaip Tau atrodo, ar Lietuvoje yra provincija, ar provincija yra visa Lietuva? Kažkam atrodytų, kad Gargždai yra mažulytis provincijos miestelis, o man jie – pasaulio centras… Ar taip labai skiriasi gyvenimas Vilniuje, Gargžduose, pasaulyje?..

– Visi tie klausimai išgaruoja kai daugiau pakeliauji po pasaulį. Man pasisekė, kad su savo spektakliais apkeliavau daugiau nei trisdešimt šalių. Kai realiai savo akimis pamatai tą pasaulį, koks jis didelis, kiek jame visko yra, suvoki, kokia mes maža, mažutė šalis pasaulyje esame. Tos kelionės ištrynė iš manęs susireikšminimo jausmą, kuris atsiranda būnant vienoje vietoje. Neva ne, mes ne provincija.

Esam maži. Faktas. Tiek visko yra pasaulyje. Viskas yra taip reliatyvu. Kuo mažesnis miestas, kuo mažesnė šalis, tuo labiau visi vienas kitą kontroliuoja. Esą, žino, kaip kitam geriau. Kai ilgiau niekur neišvažiuoju, aš irgi save pagaunu kartais, kad imu save perdėm kontroliuoti, cenzūruoti. Nustoju. Kuo daugiau pasaulio pažįsti, tuo labiau suvoki, koks mažas taškelis esi. Ir vis tiek tas mažas taškelis – visas pasaulis. O iš kitos pusės, nėra jokios provincijos. Jei kažką darai, kuri, gyveni, koks skirtumas, kur?

-Labai ačiū Tau už pokalbį.

http://mano-gargzdai.lt/component/k2/item/19-asmenybes-birute-mar

Anot Daivos Šabasevičienės, prieš 20 metų gimė ne tik Birutės Mar monospektaklis „Žodžiai smėlyje“ (pagal Samuelio Becketto pjesę „Laimingos dienos“), bet ir vieno aktoriaus teatras Lietuvoje. Teatrologė, lygindama Vilniuje per LIFE festivalį kadaise matytą garsųjį Peterio Brooko „Laimingų dienų“ pastatymą, kuriame vaidino Natasha Parry, pabrėžė, kad B. Mar niekuo nenusileidžia britų primadonai. Po „Žodžių smėlyje“ B. Mar mono­spektaklius kuria ir vaidina įvairiuose Lietuvos teatruose, o šiemet su bendraminčiais įsteigė „Solo teatrą“. Spektaklio sukakties proga kalbuosi su B. Mar ir teatro menininke, dramos teoretike bei praktike Gabriele Labanauskaite.

Gabriele, disertacijoje „Naratyvo konstravimo principai šiuolaikinėje dramaturgijoje“ (2013) rašei, kad Samuelio Becketto pjesėse per mažai siužeto.

Gabrielė Labanauskaitė. Dar Gertrude Stein teigė, kad nebekurs istorijų, nes Amerika ir taip visam pasauliui pripasakojo jų per daug. Tai ne tik meninis, bet ir politinis pareiškimas. Ji, kaip ir S. Beckettas, prieštaravo veiksmo ir įvykių gausos bėgiais riedantiems naratyvams, kurių vagonai prikimšti intensyvių siužetų ir psichologiškai pagrįstų veikėjų su priešistorėmis. Tačiau nesutikčiau, kad S. Becketto dramose nėra veiksmo. Jis mikroskopiškas, tikslus, kaip gintare sustingęs laikas su vabalais ir šapeliais. Dramaturgas rodo statišką, sustojusį laiką, kuris vienaip ar kitaip iš mažų detalių gali būti rekonst­ruotas. Sakyčiau, tradiciškai suvokiamo didelio veiksmo atsisakymas jo dramose ir yra veiksmas. Todėl didžiausi iššūkiai susiję su suvokimo, rekonst­ravimo arba dekonstravimo poreikiu ir apsisprendimu, kaip visa tai pateikti žiūrovams. Kartais darome daug kompromisų ir „vertimų“ į visiems suprantamą kalbą, kartais bandome išlydyti gintarą, keisti jo formą. S. Becketto kūriniai sunkiai tam pasiduoda.

Birutė Mar. Siužeto pjesėje „Laimingos dienos“ lyg ir nėra arba jis labai primityvus: tai herojės Vini, pagyvenusios moters, diena (nuo skambučio pabusti

iki skambučio miegoti). Paskui vėl kita diena, vėl tokia pat kita… Nereikšmingi kasdieniai buitiniai žmogiški veiksmai: dantų valymas, šukavimasis, daiktų perkratymas. Tuo pat metu pateikiami Vini prisiminimai, gyvenimo apmąstymai, iš praeities ateinančios patirtys, jos sąmonėje išlikusių eilėraščių nuotrupos. Ir visą laiką – vidinė kova su vienatve. Pradėdama repetuoti nė neįsivaizdavau, kaip tai bus sunku. Žiūrovą reikia sudominti kažkuo kitu nei pasakojamu siužetu. Sudominti būsenomis, potekstėmis, pauzėmis, kuriose jis girdi tavo (ir savo) mintis.

Kaip monotonišką tekstą paversti įtraukiančiu spektakliu scenoje?

B. M. Pamenu, skaičiau apie pirmąjį pjesės „Laimingos dienos“ pastatymą, kurį režisavo pats S. Beckettas – tuomet jis liepė Vini atlikėjai vaidinti taip nuobodžiai ir lėtai, kad spektaklio pabaigoje salėje nebeliktų nė vieno žiūrovo. Na, tokio rezultato nenorėjau. Tad teko ieškoti „nenuobodaus nuobodulio“ išraiškos ir tos paieškos tebevyksta iki šiol, kiekviename spektaklyje – vis kitaip. Kurti nuobodulį labai nelengva, iš visų vėliau mano pastatytų monospektaklių šis pirmasis – iki šiol pats sunkiausias. Kiekvienąsyk vis kitokios potekstės, būsenos, scenoje turiu jų atidžiai klausytis čia ir dabar – tyloje, ir tik tada sakyti tekstą. O Vini būsenos dabar jau visai kitokios nei prieš 20 metų, jos keičiasi drauge su mano patirtimi.

Kaip aktoriui ištverti tokiomis aplinkybėmis, kai jo personažas yra įkastas į smėlį iki pusės (kaip „Laimingų dienų“ Vini)?

B. M. Nieko nėra sunkiau už S. Beckettą – nei Dostojevskis, nei Sofoklis. Savaitę iki spektaklio turiu būti su tuo tekstu ir pamatyti jame save. Nes to suvaidinti neįmanoma, reikia rasti tikrą santykį. Visą spektaklį susidėlioti į „noriu / nenoriu gyventi“. Per spektaklį vilkiu suknelę, sveriančią 5 kilogramus. Jau įpratau, kad galiu judėti tik viršutine kūno dalimi, tad visą energiją sutelkiu ten.

G. L. Tam tikru atžvilgiu, toks judesys priklauso japoniškajam buto. Tam lėtam judėjimui, tokiam lėtam, kad niekas net nepastebi, kaip kūnas pakeičia poziciją.

Kokią funkciją atlieka remarkos S. Becketto tekste?

G. L. Man jos labiausiai susijusios su dviem dalykais: tai tam tikros labai aiškios vizijos kūrimas, nurodant, kaip idėja turi būti atlikta ir įgyvendinta. Iš to atsiranda antrasis aspektas: aktorių ir režisierių kontrolė. Tarsi mes norėtume pamatyti ne kuo įvairiau režisuotą S. Becketto dramą, o kuo tiksliau atliktą S. Becketto dramą.

Vini – Birutė Marcinkevičiūtė-Mar spektalyje „Žodžiai smėlyje“ prieš 20 metų (1998-12-04) ir dabar (2018-12-04). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

1998

2018

Kuo šios gausios remarkos virsta spektaklyje „Žodžiai smėlyje“?

B. M. S. Beckettas turėjo puikų humoro jausmą ir šios pastabos pjesėje išties gera literatūrinė medžiaga. Bet jei atlikčiau viską, kas nurodyta remarkose, spektaklis truktų kokias tris valandas. Stengiausi kiek įmanoma jas vykdyti, nors atradusi kokią gerą detalę, kurios nebuvo remarkose, palikdavau spektaklyje. Nes beketiškas tekstas – kaip žaidimas. Turbūt ir autorius, rašydamas pjesę, savotiškai džiazavo pastabomis. Tekstą nemažai kupiūravau. Man svarbiau pati herojės Vini būsena. Jos žiūrėjimas į dykynę, ištuštėjusį pasaulį, kuriame ji liko vienut vienutėlė su savo prisiminimais, nuoskaudomis, laukimu.

Manau, jo pjesėje dialogas (pvz., Vini pokalbis su Viliu) iš tiesų yra monologas – Vini džiaugiasi turinti su kuo pasikalbėti, bet iš tiesų kalbasi pati su savimi. Kitoje garsioje pjesėje „Belaukiant Godo“ personažai taip pat kalbasi tarsi formaliai, tikro dia­logo nėra. „Paskutinė Krepo juosta“ apskritai yra skirta vienam aktoriui. Matyt, neatsitiktinai Birutė pasirinko S. Beckettą pradėdama monospektaklių kūrėjos kelią. Kas yra beketiškų monologų adresatas: publika, pats personažas, Dievas?

B. M. Vaidindama turiu mintyse tam tikrą partitūrą: vienas mano partneris yra menamas Vilis (spektak­lyje jį keičia pianino garsai), kitas – žiūrovai, trečias –­ aš pati. Dievas taip pat visados čia pat – Vini, ne sykį užduodama klausimą sau ar publikai, užduoda jį ir Dievui. Ji vis sprendžia šio pasaulio prasmės ir beprasmybės lygtį. Spektaklyje tuos partnerius kaitalioju. Dėmesio perkėlimas vis kitur naikina nuobodulį. Man išties sunku apsispręsti, ar daugiau bendrauti su publika (kurios pagal aplinkybes nėra, nes veiksmo vieta – dykynė), ar kalbėtis su savimi (tada darosi nuobodu, publika prarandama). Todėl kiekvieną spektaklį tarsi groju, keisdama adresatą, ir žiūrovai nustemba: o, gali būti ir šitaip!

Absurdo dramaturgija abejoja žodžiu, kaip komunikacijos priemone. Kaip yra šiuolaikinėje, XXI a., dramaturgijoje: monologinės tendencijos dar labiau sustiprėjusios ar vis dėlto ieškoma personažų susikalbėjimo būdų?

G. L. Nesusikalbėjimo problema – viena aštriausių šiuolaikinėje dramaturgijoje. Dabartinėse dramose dažnai sudaromas aktyvaus dialogiškumo įspūdis: veikėjai aktyviai bendrauja ir įgarsina savo mintis, tačiau kad ir kiek būtų dialogų ar polilogų, pokalbio dalyviai dažnai nesusikalba, nesupranta vienas kito arba tiesiog nesiklauso – formuojasi monologiškumas, vienakryptis minčių judėjimas. Viena vertus, labai norima būti išgirstam, suprastam, kita vertus, kaip ir nelieka adresato. Net kai iš tiesų dramose sakomi monologai, jie dažnai naudojami ne pagal ankstesnę paskirtį – atskleisti slaptas veikėjų mintis ar abejones.

Pjesėje „Paskutinė Krepo juosta“ Krepo klausomų įrašų adresatas – jis pats…

G. L. Taip, ir pasirinkta labai gera forma – garso įrašas, kai gali save išgirsti iš įrašo ir įvertinti iš naujo, polemizuoti, netgi konfliktuoti su savimi. Atsimenu OKT spektaklį su Juozu Budraičiu, labai jautriai perteikusiu beketišką dramą.

Vilniuje dabar vaidinamos bent trys S. Becketto pjesės, tačiau gal šiuos tekstus derėtų interpretuoti jau kitaip – kaip bet kurią kitą klasiką?

B. M. Kai pradėjau važinėti su „Žodžiais smėlyje“ po festivalius, ne vieną kartą girdėjau teigiant, koks tai netradicinis S. Becketto pastatymas. Tradicija būtų kalbėti vienoda intonacija, griežtai laikytis remarkų, kai pasirodys nuobodūs, baltai grimuoti veidai… Esu mačiusi įspūdingų „Laimingų dienų“ pastatymų. Reikia nepaprastos vidinės aistros, kad peržengtum beketišką formą. Šiandieniame teatre daugelis provokacijų daromos paviršutiniškai. Įvilioti publiką taip, kad ji pradėtų mąstyti, kad susitiktų su savimi, – tai labai subtilus darbas. Kai pavyksta to pasiekti, pub­lika ima vaidinti už aktorių, už mane. Mano mama sykį prasitarė, kad, kai vėl pamato šį spektaklį, ryte nubudusi mintyse būtinai pakartoja Vini frazę: „Dar viena laiminga diena.“

S. Becketto fenomeną, jo didžiulę įtaką šiuolaikinei dramaturgijai gal dar nulėmė tai, kad jis buvo dviejų kultūrų (airiškos ir prancūziškos) atstovas. Kaip lietuviškasis absurdo dramaturgijos atstovas iškyla Kostas Ostrauskas, kurio dramose turbūt rastume nemaža beketiškų bruožų. K. Ostrauskas taip pat buvo dviejų kultūrų – amerikietiškos ir lietuviškos – atstovas. Kodėl jis statytas daugiausia mėgėjiškame išeivijos teatre?

G. L. Manau, K. Ostrausko laikas praėjo. Reikėjo statyti tuo metu, kai jis rašė. Galbūt kažko esama kalboje, nes kalba sensta, gal jį reikėtų perrašyti… Nors pas mus nėra tokios praktikos, be to, mūsų Valstybinė lietuvių kalbos komisija siekia kalbą užkonservuoti, o pasaulis – atvirkščiai – eina paskui gyvą kalbą. Gal tekstų perrašymas padėtų suaktualinti ne tik vertimus, bet ir originalius kūrinius. Lietuvių teatras apskri­tai sunkiai priima lietuvių autorių kūrinius. Neturiu omenyje naujos praktikos, įtraukiančios dramaturgus, kaip konsultantus ar netgi kūrėjus, į teatro procesą, kalbu apie jau parašytus tekstus. Pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje dabar populiaru statyti sovietmečio dramas, naujai interpretuoti socrealizmą, pateikti naujus požiūrius į istoriją. Gal mes dar vis išgyvename traumą ir nenorime į tą laiką atsigręžti.

Birute, gruodžio 4 d. vaidinai „Žodžius smėlyje“ Vilniuje, Pranciškonų rūmuose, – tą dieną spektak­lis šventė 20 metų sukaktį. Kokia dabar yra Vini? Ką spektakliui davė gausybė festivalių ir apdovanojimų?

B. M. 1998-ųjų gruodžio 4-oji. LNDT Mažojoje salėje per premjerą saujelė žiūrovų tebuvo. Ekonominė situacija, šaltis, visi su paltais, aš viena scenoje-dykynėje, pasaulyje, atrodo, mažai žmonių belikę. Viskas buvo taip beketiška ir tikra… Suvaidinau dar, pamenu, ir kažkokiame apleistame name išdaužytais langais, rodos, Alytaus festivalyje. Taip spektaklis būtų ir numiręs. Tačiau pirma išvyka į Minsko festivalį lėmė kitokį jo likimą – ten pamatę pradėjo kviesti svetur, ir štai dėl festivalių spektaklį vaidinu iki šiol. Apdovanojimai suteikė drąsos, nes viduje labai gyvas nepasitikėjimo savimi kirminas. Tuomet, prieš 20 metų, buvau jaunutė, o vaidinau seną beamžę moterį – pamenu, kaip entuziastingai piešiau ant veido raukšles, balinau plaukus, kopijavau senos moters judesius ir kalbos ritmą. Kai vaidinau vien Vini, nes kitų vaidmenų išvis nebuvo, – pajutau, kad nejučia imu virsti ja, mėgautis jos anemiška būsena. Tai buvo pirmas smūgis pačiai sau: stop, tu – ne Vini. Tikriausiai dabar jau neturėčiau drąsos imtis šios medžiagos, ji pernelyg skaudi ir gramzdinanti žemyn (antrame veiksme matyti tik iš žemės kyšanti Vini galva, jos kūnas jau po žeme).

Kalbant apie vieno aktoriaus teatrą, į galvą ateina dainuojantys bardai, stand up komediantai, įvairaus plauko humoristai, performeriai… B. Mar kuriamas vieno aktoriaus teatras kitoks – tai tikras teatras su visomis sudėtinėmis dalimis, ir net atrodo, kad monospektakliuose („Žodžiai smėlyje“, „Poetė“, „Unė“, „Ledo vaikai“) ji scenoje nėra viena – gal šiltas ryšys su publika sukuria tokią atmosferą. Birute, kaip per tuos metus kito tavo teatro samprata? Šiemet su bendraminčiais įkūrei „Solo teatrą“…

B. M. Kuriant monospektaklius nuo pat pradžių man norėjosi užpildyti visą sceną – kad čia viskas būtų kaip ir didžiuosiuose spektakliuose. Visą laiką mokiausi šio žanro, mokiausi partnerystės su žiūrovais, o ir įdomu buvo atrasti kiekvienam spektakliui vis naują formą, vis kitokį raktą, nesikartoti. Žinoma, be savos komandos, viena nebūčiau tiek sukūrusi – mane supa puikūs talentingi žmonės: kompozitorius Antanas Kučinskas, dailininkai Jolanta Rimkutė, Kristina Norvilaitė, Artūras Šimonis, Indrė Pačėsaitė, videomenininkai Andrius Jakučionis ir Karolis Bratkauskas, choreografė Sigutė Mikalauskaitė, kūrybos kelio pradžioje labai padėjo, tiesiog už rankos vedė režisierių asistentė Regina Garuolytė, neprilygstamas scenos asistentas ir teatro siela Remigijus Jančiauskas. Mus visus susiejo kelionės su spektakliais, bendros patirtys, komandos jausmas.

Mūsų „Solo teatras“ egzistuoja jau seniai, bet gal tik dabar atėjo laikas apie jį pasakyti garsiai. Dideliame teatre kameriniai spektakliai tarsi prapuola, nėra svarbūs, neneša pelno. Tad norisi tuos mažuosius atskirti ir išsaugoti – juk jie reikalingi žiūrovams, gaunu nepaprastai daug laiškų. O ir viduje kažkas liepia eiti toliau šituo keliu.

Naujame spektaklyje „Lietuviškoji Nora“ esame keturiese. Šiai medžiagai, turinčiai paralelių su Henriko Ibseno „Nora“, reikėjo daugiau aktorių. Mano partneriai scenoje: Vytautas Anužis, Mindaugas Capas, Aleksas Kazanavičius. Džiaugiuosi, kad spektaklyje girdėti kiekvieno jų solo balsas, kad visi jie kuria prasmingus vaidmenis. Apie tokį teatrą visada svajojau.

D.Š: Praėjus trejiems metams nuo pirmojo Tavo monospektaklio „Žodžiai smėlyje“, šiandien jau galima sakyti: „Birutės Marcinkevičiūtės monoteatras“. Po pasaulį šiandien keliauji su trimis spektakliais: „Žodžiai smėlyje“, „Meilužiu“ ir „Antigone“. Ar tai sąmoningas ėjimas į tai, ar neakivaizdus tarptautinių monospektaklių festivalių paskatinimas kurti tokį teatrą ir dalyvauti pasauliniame monoteatrų kontekste?

B.M: Galbūt ne visai sąmoningas, labiau intuityvus. Atėjau į tai ne išsyk, per japonų Noh teatro studijas, per poezijos ir prozos skaitymus. Nors kolegos kartais sako: kaip tu gali scenoje būti be partnerių, argi tau įdomu? Bet dabar jaučiu, kad būtent ta būsena, kai lieku akis į akį su žiūrovais, man labai organiška. Galimybė atsiverti, kartu liekant tarsi kitoje rampos pusėje, galimybė subtiliai „groti“ savo vidiniu instrumentu, kaip groja muzikantas solistas, ir, žinoma, kurti sudėtingą vaidmenį. Nes monospektaklis – tai žmogus, personažas, jo pasaulis. Žinoma, kai daugelis sako: „Tai būtent tavo žanras, tu tai gali“; netikėta sėkmė festivaliuose – tai skatina. Nors monospektakliui reikia nepaprastai įdomios medžiagos. Man šis žanras arčiausiai poezijos. Prof. Viktorija Daujotytė ir mano eilėraščius yra pavadinusi „minispektakliais“.

Tu universali aktorė: rašai knygas, kaip skaitovė dalyvauji poezijos ir prozos vakaruose, kažkada Kauno dramos teatre pastatei porą spektaklių, o šiandien Tavo siela daugiausia nukreipta į vaidybą. Kas lemia, kad aktorystė vis dėlto nugali?

Ji nugalėdavo visada, nuo vaikystės. Kas buvo stipriausia- tai noras būti scenoje. Atsimenu, kai vienuolika metų J.Naujalio meno mokykloje mokiausi groti pianino klasėje, labiausiai negalėjau pakęsti tos būsenos, kai sėdint prie fortepijono reikia būti nugarą atsukus žiūrovui. Aktorystė – tai tarsi emocinių savo gyvenimo „viršukalnių“ išgyvenimas vėl ir vėl, taip retai gyvenime pasiekiama absoliučios laisvės būsena, kartu suvokiant, kaip visa tai laikina. Ne veltui sakoma, kad scenoje visai kita temperatūra. Taiklios Nyčės mintys apie tai: „Kūryba vadinama pasiaukojimu, bet tai nesusipratimas. Kūrėjas yra švaistytojas, jis išsiveržia, kunkuliuoja, eikvoja save, jis nesusigaudo – fatališkai, lemtingai, ne savo noru, kaip kad upės išsiliejimas iš krantų nėra savanoriškas“. Būtent tokia jėga vis stumia į sceną.

Apkeliavai pusę pasaulio. Skirtingos šalys – skirtingi teatro kontekstai, salės, festivaliai, žiūrovai. Iš šūsnies recenzijų matyti, kad Tave ten gerai supranta, moka įvertinti. Ar po tokios sėkmės nesunku grįžti į Vilnių, kur salės ne visada lūžta nuo žiūrovų?

Po kelionių grįžus į Vilnių apima dvejopas jausmas. Vaidinant festivaliuose, pilnose žiūrovų salėse, sugrįžta pasitikėjimas savimi ir noras pulti dirbti, versti kalnus! Kita vertus, sugrįžus į teatro rutiną, greitai ateina „atoslūgis“ ir liūdesys. Ir dar kartą – suvokimas: lietuvių teatras pasiekęs taip daug, o mes patys taip nemokam gerbti ir vertinti vieni kitų… Jei kažkas kažkam staiga pavyksta, apie tai prabylama puse lūpų, jei nesėkmė – atrodo, kad atsitiko tragedija, neatleistina! O kai pripažįsta, kitas kraštutinumas – viską liaupsinti. Turbūt iš čia ir pernelyg didelė teatro žmonių baimė „suklysti“. Mano spektakliai labai tylūs, trapūs, juose maža režisūros. Bet gal todėl jie tapo įdomūs kitoms šalims – ten niekas netiki, kad Vilniuje vaidinu pustuštėse salėse. Nors čia kita problema – spektaklio kontekstas. Reikia, kad Vilniuje atsirastų tokia „mažųjų spektaklių“ traukos vieta.

Perskrodžiau didelę pasaulio dalį. Būna ir taip, kad Vilniun grįžtu vos kelioms dienoms. Vos spėjus persiorientuoti į mūsų laiko juostą po Irkutsko, kitą rytą jau: Paryžius-Ženeva… Dar po kelių dienų – Vroclavas, po savaitės – Odinas… Kai tokie maži laiko tarpsniai – tiesiog nuostabus pats pasaulio vaizdas, trapumas. Kontrastai, kuriuose gyvena žmonės. Vieną dieną – Sibiro lietuviai (buvo tokia staigmena – jie atvyko į spektaklį) vaišina naminiais sumuštiniais Irkutsko „Draugystės“ klube. Tik apsigyveni tarakonais knibždančiame „Angaros“ viešbutyje, pirmąsyk pamatai Sibiro taigą ir Baikalo krantus, Irkutsko oro uoste užsisakai kavos, o joje irgi pamatai plaukiojantį tarakoną – ir laikas tarsi atsisuka kelis dešimtmečius atgal. O po keliasdešimties valandų jau sėdime jaukiuose Lietuvos ambasados kambariuose Ženevoje, nakvojame unikalioje XIX amžiaus pilyje – menininkų rezidencijoje Maisons Mainou, po to – riedam pilkais Lenkijos traukiniais… Kitas dalykas – profesionalumo pamokos tokių ekstremalių sąlygų metu: išmoksti akimirksniu orientuotis ir „prisijaukinti“ scenos erdvę, greitai improvizuoti šviesas, grimuotis ir… nežinoti, koks žiūrovas ateis, koks bus santykis su juo – intelektualus, žaismingas, liūdnas ar ironiškas? Ar reikės su juo „kovoti“, ar jis išsyk bus prisiviliotas, seks paskui? Fantastiška, azartiška rizika.

Ar nepavargai nuo Beketo? Spektakliui tik dveji metai, o jis apkeliavo daugelį šalių, jį pamatė tūkstančiai žiūrovų. Ar kiekvieną kartą iš naujo atrandi savąją Vini, ar retsykiais į spektaklį, taigi ir į ją, žiūri kaip į gražų atviruką? Kažkuo šio spektaklio likimas panašus į „Maskarado“.

Pavargti nėra kaip, nes „Žodžiai smėlyje“ vidutiniškai vaidinami 1-2 kartus per mėnesį. Vilniuje buvo „užmiršti“ jau pusę metų. Tik po kokio dešimto spektaklio pajutau, kad įvyko kažkoks protrūkis, ėmė grynintis svarbūs prasminiai akcentai, vis dažniau ėmė užplūsti laisvė, ta minties ir emocijos cirkuliacija tarp scenos ir žiūrovo. Beketas pateikdavo vis naujų staigmenų, susidūriau su keistu reiškiniu: kai personažas imdavo vis giliau skverbtis vidun, ir gyvenime kartais pradėdavau elgtis kaip Vini… Tai logiškai sunkiai paaiškinami dalykai.

Dėl aliuzijų su „Maskaradu“ – kažin… Nors vienas dalykas gal bendras- sceninė estetika, grožis. Ir šiltumas, žmogiškumas – apie tai rašė ne vienas kritikas.

Kažkodėl niekas nesitiki pamatyti Beketo gyvo, nenuobodaus. Vienas lenkų kritikas parašė labai tiksliai – palygino mano Vini su Džuljetos Mazinos heroje Gelsomina iš F.Felinio „Kelio“. Viena mylimiausių mano aktorių Dž.Mazina žavi savo herojų dvilypumu: „mažučio žmogaus“ bejėgiškumas ir tuo pat metu – tos keistos asmenybės jėga, grožis. Būtent taip jaučiau Beketo heroję.

Daug bendrauji su įvairių festivalių prodiuseriais. Įdomu, kaip veikia ta „mašina“? Ar sutinki su nuomone, kad dažnas festivalis veikia mafijos pagrindais? Nemaža gero meno lieka už borto.

Prodiuserių santykis į spektaklį panašus į santykį tarp režisieriaus ir aktoriaus. Patiko arba ne. Susižavėjau, pakviečiau – arba ne. Mene viskas subjektyvu. Galima vadinti „mafija“, bet tada teatre viskas nuo pradžios iki galo – mafija. Dar prodiuseriai nėra vienodo meninio išsilavinimo, jie galvoja apie naudą – ar tai patiks jų šalies žiūrovui. Pavyzdžiui, maskviečiai kaip į stebuklą žiūri į profesionalų šveicarės klounės spektaklį, o Vokietijoje jį priima labai šaltai. Šveicarijoje žiūrovams tiesiog užtenka šmaikštaus teksto, o Lietuvoje tokie spektakliai atrodytų net ne teatras… O kas yra tikras menas? Tai gali tik pajusti, tai gyvas teatras. Jis vis tiek greitai išnyra iš už borto!

Tavo atvejis kol kas beprecendentis Lietuvoje. Pati sau viena dirbi, vargsti, pati prodiusuoji ir tam alinančiam darbui vis randi laiko ir jėgų. Tik taip turbūt ir galėjai pasiekti tokios paklausos?

Per šiuos metus daug ko išmokau ne tik scenoje. Bendravimas su prodiuseriais – labai svarbi teatro užkulisių dalis. Aišku, nebūčiau apkeliavusi tiek festivalių, jei kvietinus į juos būčiau palikusi kokiame nors teatro kabineto stalčiuje. O juk nepavyko suorganizuoti „Žodžių smėlyje“ gastrolių po Lietuvą – buvo pasakyta, kad tai nepelninga. Pasakyta, net nepabandžius. Aišku, pelno čia tikėtis nėra ko, bet juk pakanka tik noro. Manau, kituose Lietuvos miestuose tikrai būtų žiūrovų, kurie gal pirmąsyk tiesiogiai susitiktų su Beketo kūryba.

Dabar jau daugelis draugų, teatro žmonių įvairiose šalyse klausinėja: kas toliau? M.Duras „Meilužis“ ką tik buvo suvaidintas Eugenio Barbos surengtame festivalyje Danijoje, Odino teatre. „Antigonė“ jau pakviesta į Vokietiją, o tikroji premjera Vilniuje dar neįvyko. Kai Vroclave vaidinau Grotovskio laboratorijos salėje, galvojau apie tai – visiems pradžia sunki, keista, fantasmagoriška. Svarbiausia, dabar jau, yra šalia žmonių, su kuriais tiesiog gera dirbti ir būti kartu, ir tas procesas – ėjimas į visišką nežinią, kurioje atrandi kažką visai netikėta… Gal tai ėjimas savojo teatro link? Oskaras Koršunovas ėjo link savo teatro – ir jį sukūrė. Dabar aplink jį bendraminčių ratas. Bet čia vėl pavojus – išlaikyti tą efemerišką kūrybos pojūtį, virpėjimą. Bet aš vie tiek tikiu: ko labiausiai nori – viskas lemta ir išsipildys.

Šiandien Tavo galvoje trijų skirtingų spektaklių moterys. Kaip jos sutelpa Tavyje?

Tai esu aš. Viskas iš tos pačios patirties – išgyventų emocijų, jų ilgesio… Kiekvienas naujas vaidmuo yra tarsi vienos ar kitos vidinės briaunos išgryninimas, nugludinimas. Reflektuojant tą žmogų (ir save), jį atveriant, juo tampant. M.Duras herojė – pirmąją aistrą patirianti penkiolikmetė mergaitė, tik po daugelio metų kitaip, analitiškai žvelgianti į save. Spektaklio būsena – jos kūno ugnis. Beketo herojė Vini – vienatvės ugnis… Skirtingos spalvos, skirtinga vidinė logika, bet tas pats vidinis nerimas, bangavimas.

Kokį Tu matai šiandienos teatrą?

Teatras – tai tylintis, tai išsiveržiantis ugnikalnis, jis yra ir turi būti visoks. Teatre man įdomu asmenybės, vienoks ar kitoks jų pasaulio modelis, jų žvilgsnis… Ir dar labai įdomus dalykas – kartos teatre, kokios jos buvo, kokios ateis po mūsų, nes teatras turbūt ir yra savo kartos kalba. Gal todėl intuityviai aš noriu dirbti su savo kartos žmonėmis. Man atrodo, kad ateityje naujosios technologijos, naujos išraiškos priemonės turi padėti atskleisti žmogų, susilieti su ta stanislavskiška „žmogotyra“, kaip mokė mūsų mokytojai. Ateityje su savo bendraminčiais norėčiau eiti būtent į tai.

O šiaip sunku pasakyti, koks šiandienos teatras, nes jis toks trapus. Sukrėtė neseniai skaitytos A.Ragauskaitės knygos „Režisierės užrašai“ mintys: „Kai nueini savo kelią teatre, kai dingsta spektakliai, pradeda atrodyti, kad nieko ir nebuvo. Ir šiandieniniai jaunieji, gyvybingieji teatro menininkai po poros dešimtmečių atsigrežę atgal, taip pat pasijus „prarastąja“ karta. Jie ieško naujų kelių teatre, išgyvena teatrinę euforiją – lygiai taip pat jautėmės mes savo laike“.

Kas tau svarbiausia žmoguje?

Mane visada žavi kai kurių žmonių donkichotiškumas, sugebėjimas nenurimti. Tokių žmonių nedaug, bet yra. Todėl labiausiai myliu „išprotėjusius“, nepritapusius, vienišus keistuolius, tuos „trečiuosius brolius“ – su jais bendraudama jaučiuosi laiminga. O šiaip esu užaugusi „su Dostojevskiu“, todėl man labai įdomus kiekvienas žmogus, su kuriuo susitinku, jo esmė, jo poelgių ir logikos motyvai, priežastys, taip pat žmogaus galimybės ir kūryba, dažnai viršijanti jį patį.

Be kūrybos, kas Tau svarbu asmeniniame gyvenime?

Svarbu – jo bangavimas, sklidinumas. Nauji žmonės, naujos patirtys – jų kaita, kelionės… Asmeninio gyvenimo man visada per maža, išsyk norisi jį fiksuoti, reflektuoti, dar sykį jį išgyventi kūryba. Kūryba gyvenimą „suvalgo“, jų abiejų neįmanoma atskirti. Nes laikas eina, ir metams bėgant jau matai save tarsi mažutį praeinančio laiko žmogų, personažą. Pavyzdžiui, netikėtose gyvenimo situacijose, išgyvendama kažką stipraus, bendraudama su žmonėm, nejučia pagaunu save galvojančią, kad atkartosiu tą būseną, tas intonacijas scenoje. Kai sėdžiu pas dantistą, naudoju tokią terapiją: įsivaizduoju, kad mane filmuoja filme. Ir tada skausmas iš tikrųjų mažesnis. Turbūt esu teatro „susargdinta“ visam laikui – nebemoku tiesiog gyventi.

Kokia Tau Lietuva Europos kontekste?

Tai aiškiausiai pamatai, kai lėktuvas leidžiasi į Vilniaus oro uostą, grįžtant iš kokios nors kelionės. Ji tokia mažutė, pilka. Bet ji yra mumyse, nors giliausias tėvynės pajautimas nėra kasdienis – jis išgyvenamas aukščiausiais emocinio pakilimo momentais, kaip buvo 1991-siais, kuomet mes, Peterburge besimokantys lietuviai, užmiršę viską, naktimis budėjome ten vietiniame Sąjūdžio štabe, ir atrodė, kad bet kurią akimirką galim netekti tėvynės. Negaliu užmiršti draugų gruzinų aktorių, jų pasakojimų apie susprogdintus namus ir Tbilisį, arba kelionės į Kiprą, kur sutikti nuostabūs žmonės su ašaromis rodė į šalį perrėžusią sieną, kur kitoje pusėje liko jų namai, kur jie tiek metų nebegali grįžti. Gal todėl, kad mano tėvai – Laptevų jūros tremtiniai, manyje toks stiprus tas tėvynės brangumo jausmas, nors ir labai tylus.

Ačiū už pokalbį.