Marinos Cvetajevos, Boriso Pasternako, Rainerio Marijos Rilkės laiškų motyvais
foto: D.Matvejevas
Inscenizacijos autorė ir režisierė – Birutė Mar
Kompozitorius – Antanas Kučinskas
Dailininkė – Indrė Pačėsaitė
Vaidina:
Marina – Birutė Mar
Borisas – Aleksas Kazanavičius
Raineris Marija – Vytautas Anužis
Vienos dalies spektaklis, trukmė – 1,20 val.
Premjera – 2013m. sausio 5d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje. Nuo 2020 m. atnaujintas Solo teatro spektaklis.
Nuotraukos iš spektaklio:
foto: D.Matvejevas
Pjesės ir spektaklio „Laiškai į niekur“ sukūrimą įkvėpė unikalūs literatūros tekstai – XXa. klasikų Rainerio Marijos Rilkės, Marinos Cvetajevos ir Boriso Pasternako 1922-1927m.laiškai. Trijų rašytojų gyvenimo sankirta sutapo su jų kūrybiniu pakilimu, taip pat tragiškaisiais XXa. istoriniais posūkiais. Pasak literatūros istorikų, R.M.Rilkės, M.Cvetajevos ir B.Pasternako 1926m. “laiškų romanas“ yra vienas įdomiausių XXa. epistoliarinio žanro pavyzdžių pasaulio literatūroje.
XXa. trečiojo dešimtmečio viduryje Cvetajeva gyvena Paryžiuje, Pasternakas – Maskvoje, Rilkė – Šveicarijoje, prie Ženevos ežero. Šiame tūkstančius kilometrų nusidriekusiame trikampyje didžiulę dvasinę įtampą ir romantinį ilgesį, nepasotintos meilės alkį išgyvena trys praėjusio amžiaus literatūros genijai. Tai ypatingas jų gyvenimo etapas, kūrybinis pakilimas, patikėtas laiškams intensyvus dvasinis degimas, gyvenimo prozos atspindžiai. Marina – kaitriausia bendrai kurstomo laužo liepsna. Ji vis kartoja Rilkės žodžius: „Mes liečiame viens kitą kuo? Sparnais.“
Vienuoliškoje vienatvėje dienas leidžiančiam R.M.Rilkei Marina – tarsi gaivaus oro dvelksmas. Seniai išsiskyręs, beveik praradęs ryšį su šeima, dar nesenas poetas jau gerokai pavargęs nuo gyvenimo. Marinos laiškai, jos siunčiamos eilės jam gyvai primena jo apsilankymus Rusijoje (1899-1900). Tai sušildo supratingumu, dvasiniu artumu. Tai – didžiųjų gyvenimo formulė, pakylėta, poetiška ir vis dėlto neįveikianti žemiškos traukos. Marina vis dažniau užsimena apie pasimatymo galimybę, į grynąją poeziją braunasi gyvenimo proza: „Ar užteks jam pinigų mums abiem?“ Ką ji išnuomos jų pasimatymui? Kambarį? Namus? Ir staiga netikėta žinia – Rilkės nebėra.
Rilkė mirė prieš pat Naujuosius metus, vos sulaukęs penkiasdešimt vienerių, paskutiniais gyvenimo metais gavęs iš likimo karališką dovaną – meilės ir poezijos kupinas didžiųjų Rusijos poetų dvasios išpažintis, taip atliepusias jo paties vidinį nerimą.
Birutė Mar:
Skaitydama istorinių asmenybių, kūrėjų užrašus, atrandu unikalią sceninės interpretacijos galimybę – gyvenimo dramaturgiją, kuriai, regis, neprilygsta jokia išmonė. Pasaulio literatūros genijų M.Cvetajevos, R.M.Rilkės ir B.Pasternako laiškai, tapę pjesės pagrindu, liudija, jog egzistuoja kita – kūrybos, dvasios realybė, kurioje galima išgyventi „romaną“, kokio, regis, nesugalvotų joks dramaturgas. O jei ir sugalvotų, neatrastų tokių autentiškų žodžių paliudyti herojų jausmams, kokių savo laiškuose atrado poetai M.Cvetajeva, R.M.Rilkė, B.Pasternakas.
Sykiu šie XX a.trečiojo dešimtmečio poetų užrašai – skaudžios ir sudėtingos epochos dokumentas, mintys apie savąjį laiką, visuomenę, kūrybos ir būties prasmę. Pasternakas tuo metu – revoliucingoje Maskvoje, Cvetajeva – skurstanti emigracijoje Paryžiuje, Rilkė – gyvenantis paskutiniuosius metus sanatorijoje Šveicarijoje. Trys likimai, staiga persipynę ir sužibę aistros ir kūrybos liepsna. Poetų laiškai, gebantys buities ir prozos pasaulyje patiriamus jausmus pakylėti iki didžiosios literatūros aukštumų, spinduliuojantys unikalios būties energiją, bylojantys apie skaudų kūrėjo kelią.
Manau, spektaklio tema artima ir mūsų laikmečiui: kasdienybės triukšmas, kuriame garsiai skamba visai kitokie žodžiai ir idėjos – o kūryba, teigianti amžinąsias vertybes, pasilieka tyloje. Turi ateiti laikas jai prabilti.
Beje, M.Cvetajevos valia šie jos laiškai publikuoti tik praėjus pusei amžiaus po poetės mirties…
Norėčiau, kad spektaklio ašimi taptų žodžio erdvė, kuri nūdienos teatre, gaila, dažnai lieka užribyje. Žodžio, gebančio užfiksuoti ir paliudyti visą žmogiškų išgyvenimų ir jausmų spektrą, kūrybos jėgą.
…
Spauda, atsiliepimai:
Audronė Jablonskienė “EPISTOLIARINIS MEILĖS TRIKAMPIS” (Respublika, 2012.12.30)
Sausio 5 ir 6 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – kamerinio spektaklio “Laiškai į niekur” premjera. Šį vienos dalies spektaklį poetų Marinos Cvetajevos, Rainerio Marios Rilke’s, Boriso Pasternako laiškų motyvais kuria režisierė Birutė Mar.
Sukurti pjesę ir spektaklį “Laiškai į niekur” B.Mar įkvėpė unikalūs literatūros tekstai – XX amžiaus klasikų R.M.Rilke’s, M.Cvetajevos ir B.Pasternako 1922-1927 metų laiškai. Trijų rašytojų gyvenimo sankirta sutapo su jų kūrybiniu pakilimu, taip pat tragiškaisiais XX amžiaus istoriniais posūkiais.
XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje M.Cvetajeva gyveno Paryžiuje, B.Pasternakas – Maskvoje, R.M.Rilke – Šveicarijoje. Šiame tūkstančius kilometrų nusidriekusiame trikampyje didžiulę dvasinę įtampą ir romantinį ilgesį, nepasotintos meilės alkį išgyveno trys praėjusio amžiaus literatūros genijai. Tai ypatingas jų gyvenimo etapas, kūrybinis pakilimas, patikėtas laiškams, gyvenimo prozos atspindžiai. Marina – kaitriausia bendrai kurstyto laužo liepsna. Ji vis kartojo R.M.Rilke’s žodžius: “Mes liečiame viens kitą kuo? Sparnais.”
Būsimo spektaklio “Laiškai į niekur” muziką kūrė kompozitorius Antanas Kučinskas, dailininkė Indrė Pačėsaitė. Vaidina B.Mar, Vytautas Anužis ir Aleksas Kazanavičius. Skaitytojams siūlome pokalbį su šio spektaklio idėjos autore Birute Mar.
Susitikimas tik Anapus
– Žvelgiant į šių trijų literatūros mohikanų biografijas ir kūrybinį palikimą, skaitant įvairias literatūrologų interpretacijas nesunku įsivaizduoti, kad visa tai sudėjus apimtų keliatomę enciklopediją. Kaip pavyko iškristalizuoti tam tikrą “Bermudų trikampį”?
– Kartais manęs klausia, kodėl nesirenku šiuolaikinės medžiagos? Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad imdama laiko patikrintą medžiagą galiu atviriau kalbėti apie šiuolaikinius dalykus. Apie kontrastą tarp šio ir ano laiko, apie tai, kad esminiai dalykai, žmogiškos vertybės ir prigimtis išlieka tokie pat.
Viskas prasidėjo nuo M.Cvetajevos. Kai mokiausi Sankt Peterburge, vadinamojo sidabrinio amžiaus poetai buvo kasdieniai palydovai. Net pirmieji mano eilėraščiai buvo jų įkvėpti. M.Cvetajevos namą muziejų tuomet aplankiau Maskvoje, o šalia Peterburgo teatro akademijos buvo Anos Achmatovos namai, kuriuose ji gyveno blokados metais. Mokiausi ne tik iš literatūros, bet ir iš jų likimų. Tuomet dar buvo tarybinė epocha, kitoks – menininkų maksimalizmo, maišto prieš esamą santvarką – laikas. O dar – nesenos Rusijos istorijos atmintys, kai buvo naikinami inteligentai, menininkai. Žiauru, ką teko išgyventi geriausiems XX amžiaus rusų poetams, jie man buvo tikri dievaičiai. Gyvenau tuomet įkvėpta egzistencinės filosofijos, tikėjau, kad visą gyvenimą privalu aukoti menui. Vėliau viskas pasikeitė. Grįžau į jau nepriklausomą Lietuvą, atsivėrė anuomet uždaro pasaulio sienos, o visa peterburgietiška patirtis liko tarsi tolimoje lentynoje.
Viskas vėl grįžo širdin, kai prieš keletą metų mane pakvietė paskaityti M.Cvetajevos eilių per Ramutės Skučaitės vertimų knygos pristatymą. Taip vėl grįžau prie originalų, vėl perskaičiau Marinos dienoraščių, esė knygas. O literatūrologė Viktorija Daujotytė, kuri paakino kurti spektaklį ir apie Salomėją Nėrį, šį būsimą darbą tarytum palaimino, ištardama, kad M.Cvetajevos eilės – “tavo”. O kai į rankas papuolė R.M.Rilke’s, M.Cvetajevos ir B.Pasternako susirašinėjimų knyga, supratau, kad įdomesnio meilės romano nebuvau girdėjus. Trijų poetų istorija išsyk priminė teatro pjesę. Tai visiškai unikalus pavyzdys, kad toks stiprus meilės trikampis būtų išgyventas nė sykio nesusitikus. Viltinga graži pradžia, kai pavasarį laišku B.Pasternakas supažindina M.Cvetajevą su R.M.Rilke, veiksmas pamažu plėtojasi, kol įvyksta kulminacija: M.Cvetajeva prisipažįsta mylinti R.M.Rilke, šis – ją; o B.Pasternakas staiga pajunta, kad M.Cvetajeva nustoja jam rašyti… Toliau – pavydas, aistringi laiškai, nutylėjimai, jausmų bangos. Karštą vasarą staiga R.M.Rilke liaujasi rašyti M.Cvetajevai. Ši, nesulaukusi atsakymų, rudenį rašo jam paskutinius laiškus, o žiemą, prieš pat didžiąsias šventes, R.M.Rilke miršta. Ir B.Pasternakas, ir M.Cvetajeva svajojo nuvažiuoti pas R.M.Rilke, kaip “būties reiškinį”, pranašą. Toji kelionė buvo jų didžiausia svajonė. Ir staiga paaiškėja, kad kelionė liks nežemiška, dabar jie susitiks tik Anapus.
Žinojo laiškų vertę
– Ar tai nepanašu į realiai egzistavusią mistiką? Šiandienos akimis tai yra unikalus atvejis.
– Kaip įvyko toks fenomenas, galime tik spėlioti. Niekas į tai negalės atsakyti. Įdomu, kad šios trijulės laiškai turbūt ne mažesnės literatūrinės vertės, kaip ir jų poezija. Intymūs meno kūriniai, universalių būties, kūrybos temų apmąstymai. Net sunku laiškus trumpinti. B.Pasternako laiškai išsiskiria aistra, jis rašo M.Cvetajevai: “Kada nors ir mano žmonos siela bus Poetės siela. Bet aš kalbu su tavim…” R.M.Rilke’s laiškai – visai kitokie, labai aristokratiški. Jau tuomet R.M.Rilke žinojo, kad mirs. Tad ir jo laiškai, tarytum jau žengus žingsnį anapus, suvokus žemiškojo akimirksnio prasmę. Šių laiškų vertę M.Cvetajeva žinojo: ji ir savo, ir gautus laiškus perrašinėjo į sąsiuvinius.
Paslaptis vis tiek lieka
– Ar nebaugu šią medžiagą perkelti į teatro sceną? Kokiomis priemonėmis kalbėsi apie meilę? Kaip padaryti, kad ji suskambėtų?
– Laiškuose vyko tikrasis žmonių vidinis gyvenimas, ir repetuojant įdomu ieškoti, kaip visa tai pateikti. Kaip atskleisti amžinojo ir laikinojo sandūrą. Šie poetai kalba apie amžinybę, laiką, dvasią. Jie kalba apie tą epochą, kai dvasia buvo tarsi “šluojama” lauk, apie revoliuciją, kuri viską naikino. Man atrodo, dabartinis laikas lygiai taip pat ką nors šluoja. Dėl to ši istorija pasirodė labai šiuolaikiška. Panašu į dvasios balsą tyruose. Poetai šaukiasi artimos sielos, kuri atsilieptų.
Pirmas teatrinio konflikto sluoksnis – jų meilės istorija. Vėliau svarbu perteikti, išspinduliuoti tai, ko vien žodžiais nusakyti neįmanoma. Kas yra poezija? Nors scenoje privalai stengtis ją paversti veiksmu, paslaptis vis tiek lieka.
– Nekyla baimės, kad gali būti nesuprasta?
– Poeziją skaito 5-10 proc. žmonių. Manau, kad tai mažai saujelei aš ir kuriu spektaklį. O gal dar ir tiems, kurie teatre nori regėti jausmus, žmonių likimus.
Atsirado nauja sudėtis
– Skaitymuose dalyvavo Gediminas Storpirštis, Remigijus Vilkaitis, Vladas Bagdonas. Šiandien partneriai liko V.Anužis ir A.Kazanavičius. Kuo jie ypatingi?
– Taip, esame skaitę laiškus su skirtingais puikiais aktoriais. Bet gyvenimas dabar toks, kad visi turi daug darbų, kelionių, planų. Taip kuriant “Laiškus į niekur” šiandien atsirado nauja sudėtis. Kuriant spektaklį man svarbus žmogiškas ryšys. Kartais net svarbiau už personažų atitikmenis. Svarbu, kad atsirastų “antrasis planas”, kuris yra džiaugsmas kurti kartu. Poetinio teksto be šio santykio pastatyti apskritai neįmanoma. Patys aktoriai sieloje turi būti poetai, kad galėtų skaityti tokius tekstus.
– Kaip rinkaisi kompozitorių, dailininką?
– Su I.Pačėsaite susitikome jau seniai, kartu dalyvavome šokio projektuose. Ji daug metų buvo šokėja, vėliau studijavo architektūrą, dabar dirba kaip scenografė ir kostiumų dailininkė. Ji turi puikų sceninės estetikos pajautos jausmą. Ji buvo ir pernykščio mano spektaklio “Jis ir ji” pagal Jono Biliūno ir jo žmonos laiškus dailininkė. Kuriame minimaliomis priemonėmis, nes pirmiausia tokioms “nekomercinėms” idėjoms įgyvendinti visados “nėra pinigų”, kita vertus, įdomu viską padaryti tik “iš savęs”. Tuomet gali kur kas daugiau reikalauti iš savęs kaip aktorės.
Monospektaklių žavesys
– Daug keliauji po pasaulį, neseniai tavo “Antigonė” pripažinta geriausiu Torunės festivalio monospektakliu. Kokios šiandien pasaulyje tokio teatro žanro tendencijos?
– Pasaulyje ypač intensyviai monospektakliais susidomėta prieš kokį dešimtmetį, daugelyje šalių atsirado šio žanro festivalių, į juos buvau kviečiama ir aš. Tai yra solo teatras, kaip muzikoje išeini į sceną ir groji solo. Šis žanras, be abejo, labai senas, juk toks buvęs ir Antikos laikais, kai svarbiausia figūra buvo monologą amfiteatro scenoje skaitantis aktorius. Tačiau monospektaklių populiarumas, manau, atskleidžia ir šiuolaikinio teatro situaciją, nuovargį nuo režisūrinio teatro. Lenkijoje labai stipri aktorinė mokykla ir požiūris į aktorių kaip į asmenybę. Ir tai tiesa. Kai aktorius įdomi asmenybė, užtenka jam išeiti į sceną ir papasakoti istoriją. Salė net dvi valandas gali nuščiuvusi klausytis, nors scenoje lyg nieko ir nevyksta. Šio žanro festivaliai Lenkijoje sutraukia pilnas žiūrovų sales, sulaukia kritikų požiūrio į šį žanrą kaip ne mažiau įdomų nei režisūrinis teatras.
Monospektaklis man artimas pirmiausia gal dėl to, kad mokykloje skambinau pianinu, labai norėjau išmokti griežti smuiku – ir monospektaklis man visados asocijuojasi su muzikinio kūrinio atlikimu. Be to, toks teatras vilioja ir visumos prasme: kaip šiuo žanru panaudoti ir sujungti visas teatrines priemones – muziką, dekoracijas, šviesą? Tad nors scenoje stovi tik vienas aktorius, kiti monospektaklio kūrėjai (kompozitorius, dailininkas, vaizdo menininkas, taip pat garso režisierius ir apšvietėjas) yra labai svarbūs.
Kelionės po pasaulį leidžia pažinti šio žanro galimybes. Paradoksas – regis, trūksta režisierių, kuriančių šioje srityje, bet kai monospektaklis yra režisieriaus sumanymas – dažnai pritrūksta aktoriaus asmenybės. Ne veltui sakoma, kad monospektakliai būna arba labai geri, arba labai blogi. Vidutiniškų nebūna.
„LAIŠKAI Į NIEKUR“ /pjesės fragmentas/
/…/
MARINA:
Meilė – tai kūnas ir kraujas.
Tavo srūvančio kraujo spalvos.
Manot, kad meilė – tai tik pačiulbėti prie puodelio kavos?
Valandėlę – ir vėl „sudie“? Kaip tie ponaičiai ir damos?
Gal meilė – tai… – Šventykla? Vaikeli, tai randas tavo
Ant mano rando… – Slapčia, kai šaipos tarnai ir girtuokliai?
(Kuždu tau: „Meilė – tai lankas,
Įtemptas lankas. Tolsmas.“)
BORISAS:
R.M.Rilkei. 1926m. balandžio 12, Maskva
Didžiai gerbiamas poete.
Nežinau, kaip baigtųsi šis laiškas, jei prabilčiau su visa meile, nuostaba ir dėkingumu, kuriuos jaučiu jums jau dvidešimt metų. Nesitveriu džiaugsmu, jog pažinote mane kaip poetą – sunku tai įsivaizduoti, lyg kalbėtume apie Puškiną ar Eschilą…
Visi išėjo iš namų, likau kambaryje vienas – perskaičiau tėvo laišką, ir puoliau prie lango. Snigo, prošal ėjo žmonės. Net nemačiau, kas aplink – verkiau, keletą valandų negalėjau pratarti nė žodžio…Lig šiol buvau be galo dėkingas už jūsų poezijos palaimą. Dabar dėkoju už netikėtą įsiveržimą į mano likimą.
Tartum iš naujo gimiau. Dėl dviejų priežasčių. Pirmąją paminėjau, leiskite pasakyti ir antrąją – tą pačią dieną, kai gavau tėvo laišką su žinia apie jus – gavau ir poemą. Jos autorė – Marina Cvetajeva, įgimto didžio talento poetė. Gyvena emigracijoje Paryžiuje, rue Rouvet 8. Norėčiau, dėl Dievo, atleiskit už įžūlumą, drįsčiau norėti, kad ir ji patirtų džiaugsmą, koks, jūsų dėka, užliejo mane. Įsivaizduoju, kokia dovana jai būtų knyga su jūsų įrašu, galbūt Duino elegijos, apie kurias esu tik girdėjęs. Leiskite jūsų atsakymu laikyti šio prašymo Cvetajevai išpildymą.
Jūsų Borisas Pasternakas.
RAINERIS MARIJA:
Marinai Cvetajevai. Gegužės 3, Valmon, Šveicarija
Miela Poete,
Ką tik gavau mane nepaprastai sukrėtusį laišką nuo Boriso Pasternako. Savo jaudulį ir dėkingumą turėčiau perduoti pirmiausia JUMS (taip supratau iš jo eilučių), o tada, jums tarpininkaujant – ir jam. Ką jums papasakoti? Žinote, jau virš dvidešimt šešerių metų (nuo to laiko, kai lankiausi Maskvoje) Boriso tėvą laikau savo ištikimu draugu. Žinojau, kad jo sūnus tapo žinomu, stipriu poetu – draugai parodė keletą jo kūrinių (juk dar skaitau rusiškai, laiškus perskaitau nesunkiai). Paskutinįkart Paryžiuje, kur gyvenau aštuonis mėnesius, atnaujinau draugystę su daugeliu bičiulių iš Rusijos… Bet kodėl – klausiu savęs – man nepavyko susitikti su jumis, Marina Ivanovna Cvetajeva? Dabar, po Boriso laiško, tikiu, susitikimas abiems mums būtų atnešęs gilų ir brangų džiaugsmą. Ar pavyks kada nors tai ištaisyti? Raineris Marija Rilkė.
Kartu – dvi knygos „Duino Elegijos“, „Sonetai Orfėjui“.
„Marinai Ivanovnai Cvetajevai. …Mes liečiame viens kitą, kuo? Sparnais…“
MARINA:
Kaсаемся друг друга. Чeм? Kрылами.
Издалека своё ведём родство.
Поэт ОДИН. И тот, кто нёс его,
Встречается с несущим временами…
Sen Žil Siur Vi (Prancūzija), gegužės 9
Raineri Marija Rilke
Galėčiau išdrįsti taip į jus kreiptis? Pats jūsų vardas – eilėraštis. RAINERIS MARIJA – skamba bažnytiškai – riteriškai. Vardai mus patys pasirenka, kas įvyks vėliau – tik pasekmė.
Jūs – ne pats mylimiausias mano poetas (pats mylimiausias – laipsnis), o Jūs – gamtos reiškinys, įkūnyta penktoji stichija. Aš ne apie Rilkę-žmogų (žmonėmis mes pasmerkti būti); aš apie Rilkę-dvasią, pavadinčiau – ateities Rilke…
Kai bėgau nuo rusų revoliucijos – per Berlyną į Prahą, vežiausi jūsų knygas. Ir pamilau Prahą išsyk – nes jūs ten mokėtės. Po to – Paryžiun. Jūs tada dar ten buvot? Kodėl neaplankiau? Nes myliu jus. O manęs juk nepažįstate. Visada jums būčiau tik rusė, o jūs man – būties reiškinys.
Raineri Marija, bet dar ne vėlu – atvyks Borisas, jus aplankysime, kur bebūtumėt. Borisą pažįstu mažai, bet – pirmas Rusijos poetas, tikrai žinau. Ir, dar šiek tiek žmogus – tad kitiems teks palaukti jo mirties…
Jūsų knygų laukiu kaip širdies operacijos (tai ne metafora – kiekvienas tavo eilėraštis duria į širdį…). Nežinau, kodėl jau sakau tau – tu, ir myliu tave ir – ir – ir – nes tu GALYBĖ… Rečiausia, kas gali būti. Gali neatsakyti. Žinau, kas yra laikas – ir kas eilėraštis. Ir žinau, kas yra laiškas ——-
Kažkada Lozanoje – buvau tada dešimtmetė – prisimenu negrę pensione, ji turėjo mokytis prancūziškai… Bet nieko neišmoko, tik valgė žibuokles. Žydros žibuoklės, žydri dantys. Ir žydras Ženevos ežeras —————
O mano duktė Ariadna, kai buvo visai mažytė, prieš miegą klausdavo: „mama, tu skaitysi Reinekę?“. Rainerį Mariją Rilkę jos vaikiška klausa pavertė Reineke. Mano vaikai… nemėgsta pauzių.
Siunčiu knygas „Psichėja. Romantika“. „Raineriui Marijai Rilkei – mano mylimiausiam šioje žemėje ir virš žemės.“
Tavo laišką skaičiau ant vandenyno kranto, skaitėm kartu su vandenynu… Pastebėjai, mano vardas – sutrumpintas tavo? Ma-ri.
RAINERIS MARIJA:
Gegužės 10
Marina Cvetajeva,
Nejau ką tik čia buvot? Arba: KUR buvau aš? Priėmiau tave, Marina, visa siela, lyg patsai vandenynas būtų atsimušęs į mane tavosios širdies potvyniu… Atvėrei savuosius delnus ir vėl juos suglaudei, nugramzdinai mano širdin, Marina, kaip upės tėkmėn – ir, kol juos ten laikai, srauni srovė veržias atgal, link tavęs. Visi mano žodžiai, regis, jau parašyti tavajame laiške… Ar ne todėl iš teatro taip skuba žmonės, kad regėti uždangą po to, kai prieš akis prabėgo ištisi gyvenimai – neįmanomai sunku? Taip ir man, perskaičiusiam tavo laišką, sunku jį vėl regėti voke (norisi dar sykį, dar…).
Tavo duktė Ariadna… įdomu, kiek metų jai, kokio ji ūgio? Ir… sakai „vaikai“ daugiskaita, tikrai? Juk kai jau pažinojau Rodeną, tu dar buvai maža mergytė, kurios netrukus ieškosiu Lozanoje…
Ar jauti, Poete, kaip stipriai užvaldei mane, tu ir tavo vandenynas, taip nuostabiai skaitęs drauge su tavimi; jau rašau kaip tu, Marina, jau taip įsigyvenau į tavo laišką. O, kaip praaugi mane, apiberdama savo žodžių žiedais…
Bet, aš ne apie Rilkę – žmogų: su jo kūnu dabar pats nesutariu; nors anksčiau jaučiau palaimą vaikščioti žeme, pažinti pirmapradį pasaulį savo pėdomis, o dabar – dvasia apsirengus vienaip, kūnas apmuturiuotas. Jau nuo gruodžio esu šitoj sanatorijoj. Ligi Miuzo, kur gyvenu, kelios valandos. Miuzo – mano „herojiška prancūziška tėvynė“. Pažvelk į ją. Beveik Ispanija, Provansas, Rono lyguma. Austere et melodieux. Rūstu ir melodinga. Kalva, taip nuostabiai deranti su senoviniu bokštu, jai priklausančiau tiek pat, kiek ir Tam, kuris suteikė šiems akmenims likimą…
MARINA:
Gegužės 12
Raineri Marija,
Aną šviesą tu pažįsti geriau nei šią, pažįsti topografiškai, su visais kalnais, salomis ir pilimis… Dvasios topografija – štai kas esi.
Žinai, kas darosi su manim, kai skaitau tavo eiles? Iš pat pradžių – viskas aišku, po to – naktis; tada vėl – Dieve, kaip viskas aišku… Antrą naktį įsiskaitau į „Orfėją“:
„…Nes tai Orfėjas… Jo metamarfozė
Gyva mirty. Kai pasigirs daina –
žinosim visados – Orfėjas…“
Būtent, kiekvienas poetas – Orfėjas…
Prie vieno soneto pieštuku tavo pažymėta „en einen Hund“ – šuniui… Mielasis, prisiminiau vaikystę, auklė (ją vadino Froilen Brik, tikra bjaurybė buvo) ji sakydavo: „Šitai velnioniškai mergiūkštei Marinai galima viską atleisti, kai ji taria: „šuniuuuukas“… Kokia palaima priglausti kaktą prie šuns kaktos, ar ne? Šuo urzgia iš laimės…Apkabini ir bučiuoji, daug daug sykių. O tu šunį turi?—-
Mes liečiame viens kitą, kuo? Sparnais...
Raineri Raineri… Ištarei, manęs nepažindamas, atspėjai, lyg aklas. Taikliausi šauliai – akli.
Rašau tau kopose. Sūnus užsikorė ant manęs ir nori atimt pieštuką. Jis toks gražutis, senos moterys čia aikčioja: ‚Mais c‘est un petit Roi de Rome“…Vaikai daugiskaita? Mielasis, vos sulaikiau šypseną. Vaikai – kintanti sąvoka – du ar septyni? Du, mielasis, dvylikametė duktė ir vienerių sūnus… Jie nuostabūs. Ariadnė jau už mane aukštesnė (nors ir aš ne tokia maža). Štai paso nuotrauka –– šiaip atrodau jaunesnė. Panaši į berniuką? Vėliau atsiųsiu naują-paryžietišką.
Kas tu toks, Raineri? juk stebuklas: tu-Rusija-aš… Turi šeimą? Vaikų? (man regis, ne). Mano vyras visą jaunystę buvo savanoriu, labai ligotas, dabar Paryžiuj. Greit atvažiuos. Todėl dieną nei paskaitysi, nei parašysi, vien buitis iki vėlyvos nakties…
Supranti mano prastą vokiečių kalbą? Nenoriu tau rašyt prancūziškai, prancūziškai rašau laisvai. Nuo manęs – tau niekas neturi laisvai tekėti… Skristi – taip; jei ne – geriau jau kliūti ir klupti.
Mielasis, jau VISKĄ žinau – bet… Iš pradžių turi priprasti prie manęs.
(Laiškų ir eilių fragmentus vertė Birutė Mar, 2009)
…