Lietuviškoji Nora

Netrukus kauniečiai galės mėgautis istoriniu dokumentiniu režisierės ir aktorės Birutės Mar spektakliu “Lietuviškoji Nora” – dokumentine Henriko Ibseno dramos “Lėlių namai. Nora” ir Monikos Mironaitės gyvenimo mozaika.

Neatsitiktinis lydinys

Kiekvieną kartą rašant apie Birutę Mar ir jos sukurtus spektaklius, vaidmenis, ji stebina temų pasirinkimu ir tuo, kaip minimaliomis išraiškos priemonėmis subtiliai suveria tarsi žemuoges ant vienos smilgos skirtingus laikotarpius, temas, herojus. Tai vertina ne tik žiūrovai. Štai pernai Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje B.Mar spektaklis “Lietuviškoji Nora”, sukurtas pagal H.Ibseno dramos “Lėlių namai. Nora” ir M.Mironaitės dienoraščius-prisiminimus, festivalyje buvo įvertintas Angelo statulėle.

Kodėl “Lietuviškosios Noros” aktorė ir režisierė sumanė sulydyti savo spektaklyje kritimo ir prisikėlimo dramą “Lėlių namai. Nora” su M.Mironaitės dienoraščiais-prisiminimais? Anot B.Mar, dramos vertę liudija tai, kad ji įtraukta į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą kaip vienas geriausių kūrinių pasaulio dramaturgijoje, o M.Mironaitės sukurtas Noros vaidmuo Vilniaus miesto teatre 1942 m. ir Vilniaus rusų dramos teatre 1959 m. įėjo į Lietuvos teatro istoriją kaip vienas įdomiausių ir ryškiausių jos kūryboje. “Aš siekiau spektaklyje sukurti dokumentinę mozaiką iš susišaukiančių tarpusavyje H.Ibseno Noros ir ją vaidinusios legendinės aktorės gyvenimo ištraukų”, – trumpai paaiškino “Lietuviškosios Noros” esmę B.Mar.

Legendiniai bateliai ir tamburinas

Spektaklyje, kurį netrukus pamatys ir kauniečiai, B.Mar panaudojo ir garsiųjų teatro ir kino aktorių Rūtos Staliliūnaitės, Laimono Noreikos, M.Mironaitės dukters Dagnės Jakševičiūtės, vyro Juozo Baltušio, Lietuvos akademinio dramos teatro (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) direktoriaus, aktoriaus ir rašytojo Prano Treinio, teatrologės Audronės Girdzijauskaitės prisiminimų ištraukas. Taip pat spektaklyje žiūrovai pamatys Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomus legendinius M.Mironaitės batelius, tamburiną, su kuriuo ji šoko “Noroje”.

Šis B.Mar spektaklis, kuriame, be jos pačios, vaidina ir Andrius Bialobžeskis, Mindaugas Capas, Aleksas Kazanavičius – ryškus įrodymas, koks gali būti įtaigus, įtraukiantis, nuoširdus istorinis dokumentinis pasakojimas, perkeltas į sceną. Jo sėkmę lemia ne vien dabartinis visuomenės susidomėjimas istorija, bet ir tai, kad B.Mar neprimetė aktoriams savo, kaip spektaklio režisierės, diktato, sudarė jiems sąlygas kurti ir patiems. O M.Mironaitė išgyveno būtent dėl aktoriaus kūrybos laisvės stokos. Tai ji išsakė savo dienoraščiuose, kalbėdama apie teatrą: “… su giliu liūdesiu darau išvadą, kad dabar režisieriaus, ne aktoriaus epocha. Retame spektaklyje aktorius turi progą išsisakyti, nes pas režisierius – daug iš galvos, mažai iš širdies…”

Nuomonę pakeitė knygos

Paklausta apie spektaklio idėjos gimimą, galimų susitikimų su M.Mironaite įtaką režisierės pasirinktai temai, B.Mar atsakė: “Seniai norėjau suvaidinti H.Ibseno Norą. Su kolegomis jau buvome prieš keletą metų pristatę spektaklio eskizą pagal šią H.Ibseno dramą Tytuvėnų festivalyje. O “Lietuviškosios Noros” sumanymas atsidaro 2017 m. iš teatrologės dr. Daivos Šabasevičienės idėjos paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį teatro renginių ciklu “Lietuvos teatro amžius”, pristatant visuomenei istorines Lietuvos teatro asmenybes. Tada iškart dingtelėjo mintis apie M.Mironaitę ir, žinoma, jos Norą. Žinia, aš negalėjau būti jos jaunystės legenda tapusių spektaklių žiūrovė, bet mačiau paskutinius M.Mironaitės vaidmenis teatre, kai 1993 m. grįžau po teatro studijų Sankt Peterburge. Anuomet bijojau prieiti prie legendinės aktorės – ji man atrodė griežta, o gal net ir piktoka, tačiau savo nuomonę pakeičiau, kai perskaičiau dvi jos dukters D.Jakševičiūtės knygas apie mamą. Mane sukrėtė teatro primadonos gyvenimo sudėtingumas ir net tragizmas”, – sakė pašnekovė.

B.Mar, rašydama spektaklio scenarijų, mėgino sujungti M.Mironaitės – akinančios asmenybės gyvenimo momentus, amžininkų prisiminimus apie ją su tokiais pat sukrečiančiais Noros gyvenimo epizodais – nuo naivios mergaitės iki vidinę laisvę išgyvenančios moters, patyrusios šantažą, meilę, skausmą, nusivylimą. “Tai tapo raktu, kuris atrakino Noros ir M.Mironaitės meninės kompozicijos sprendimą scenoje”, – aiškino spektaklio sumanytoja, scenarijaus autorė, režisierė ir aktorė B.Mar.

Subtilus patirčių lydinys

B.Mar kurdama spektaklį prisiminė – jos močiutės mergautinė pavardė irgi buvo Mironaitė. Maža to, tuo pat metu iš JAV atskriejo giminaičių atsiųsta žinia – M.Mironaitė, kaip ir jos dėdė Vladas Mironas, Vasario 16-osios akto signataras, iš tiesų yra tolimi B.Mar giminaičiai. Tai dar labiau padidino kūrėjos atsakomybę, perteikiant spektaklyje surinktą medžiagą, atrastas paraleles tarp H.Ibseno Noros ir ją vaidinusios M.Mironaitės gyvenimo, kartu atskleidžiant jos, vyrų ir scenos deivės, būties tragizmą, tiesmukišką būdą ir tikrąjį jos gyvenimą – scenoje. Tai labai talentingo žmogaus spalvinga, kupina dramatizmo istorija.

Šis dar vienas misionieriškas B.Mar spektaklis atveria dar vieną įdomų mūsų kultūros istorijos puslapį, kuriame naujomis spalvomis sužiba B.Mar gebėjimai ir kompetencija teatre, jos muzikinis, literatūrinis ir estetinis skonis. Kauniečiams tikrai turėtų patikti šis drąsus ir kartu subtilus B.Mar asmeninių, viešų ir dokumentinių patirčių lydinys. Po spektaklio žiūrovai turės galimybę susitikti su jo kūrėjais, dr. D.Šabasevičiene, prisiminti svarbiausius ano meto Lietuvos teatro kūrėjus, Norą vaidinusias aktores M.Mironaitę bei Kauno dramos teatro legendą R.Staliliūnaitę, tarp kurių buvo užsimezgusi šilta ir įstabi draugystė.

Skaityti daugiau

Biografiniai pasakojimai tiek kine, tiek literatūroje dažnai sulaukia prieštaringų visuomenės reakcijų, ypač jei rodomo realaus asmens gyvenimas nutolęs dar ne šviesmečiais, jei dar yra jį prisimenančių – ar kalbėtume apie Edithą Piaf (Olivier Dahan „Rožinis gyvenimas“), Freddy Mercury (Bryan Singer „Bohemijos rapsodija“), ar apie Joną Žemaitį (Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“).

Galime prisiminti, kad kadaise ir portretas dailėje galėdavo sulaukti itin neigiamų paties pozuotojo atsiliepimų, jeigu atvaizdas jo prototipui pasirodydavo nepakankamai gražus. Vis dėlto su sąlygišku realybės vaizdavimu dailėje, regis, jau susitaikėme, o kaip teatre?

Asmenybių biografijų medžiaga teatre gali būti panaudojama labai įvairiai. Prisiminkime, pavyzdžiui, R. Tumino ir V. Kukulo spektaklį „Čia nebus mirties“ (premjera 1989 m.), kurio atspirties tašku tapo poeto Pauliaus Širvio kūrybinė ir gyvenimo biografija. Kaip rašė Ramunė Balevičiūtė, „Juo Rimas Tuminas įgyvendino naują spektaklio kūrimo principą: tekstas ir dramaturgija gimė iš kūrybinio proceso, asmeninė aktoriaus pozicija ir patirtis tapo svarbesnė už personažo vaizdavimą, o kūrybinė bendruomenė – už aktorių hierarchiją.“ A. Herbut ir Ł. Twarkowskio spektaklyje „Lokis“ (premjera 2017 m.) V. Luckaus, B. Cantat, M. Trintignant biografijų fragmentai įpinti į šiuolaikišką daugialypį pasakojimą, kuriame, anot teatrologo A. Jevsejevo, aktoriai provokuojami „ne tiek kurti ir atlikti vaidmenis, kiek ieškoti autentiškų, iš pačių aktorių psichofizinio bagažo išplaukiančių sąveikų su pasiūlytomis dramaturginėmis situacijomis (…)“.

Tad šiuolaikiniuose teatro spektakliuose apie iškilias asmenybes nereikėtų tikėtis mimetiško gyvenimo siužeto atkartojimo, charakterio kūrimo, juolab fizinio panašumo. Vis dėlto jeigu jau spektaklis grindžiamas konkrečios asmenybės biografija, kažko, primenančio tą asmenybę (ne vien tik biografinių faktų ar dokumentų), matyt, derėtų laukti. Kas tai galėtų būti? Idėja, nuotaika, atmosfera? Aktorius Ferdinandas Jakšys, vaidinęs Vaižgantą pagal K. Ostrausko monodramą, į Audriaus Musteikio klausimą, ar vaidindamas susitapatina su Vaižgantu, yra atsakęs: „Savaime aišku! Pjesėje minimi įvairūs rašytojai: Kazys Boruta, Juozapas Albinas Herbačiauskas, Salomėja Nėris.

Panorau susirasti autentiškus jų balsus – įrašus. Pirmiausia nuėjau į Rašytojų sąjungą: „Ką turite?“ Rimantas Šavelis nustebo: „Tu vaidinsi Vaižgantą?! Kad nepanašus! Tau Strazdelį reikia vaidinti, ne Vaižgantą.“ Sakau, argi panašumas – esmė? Svarbiausia, kad mentalitetas būtų artimas, savas, ta dvasia aukštaitiška.“

Žiūrėdamas kūrinį apie iškilią asmenybę, dažnas žiūrovas visgi paslapčia ieško to panašumo – fizinio, dvasinio, emocinio. Tačiau ne mažiau svarbus yra kūrėjo, šiuo atveju aktoriaus, asmeniškas santykis su vaizduojamu asmeniu. Spektakliai, pagrįsti biografijomis, dienoraščiais, laiškais ir kitais dokumentais, yra, galima sakyti, tikras aktorės, režisierės ir dramaturgės Birutės Mar „arkliukas“. Tokių yra sukūrusi ne vieną: tai ir „Poetė“ (apie Salomėją Nėrį), „Unė“ (apie aktorę Unę Babickaitę), „Jis ir ji“ (apie Joną Biliūną ir Juliją Janulaitytę-Biliūnienę), „Laiškai į niekur“ (apie Mariną Cvetajevą, Borisą Pasternaką, Rainerį Mariją Rilkę). Šio sezono pradžioje įvykusi spektaklio „Lietuviškoji Nora“ premjera (spektaklis rodomas Vilniaus mažajame teatre) taip pat yra pagrįsta, kaip rašoma spektaklio anotacijoje, „lietuvių teatro primadonos“ Monikos Mironaitės (1913–2000) gyvenimu ir kūryba – tai „dokumentinė mozaika iš M. Mironaitės laiškų, prisiminimų, dienoraščių, interviu, jos kūrybos vakaruose skaitytų eilėraščių ir pasisakymų“.

Nors M. Mironaitė vadinama primadona ir toks vertinimas atskleidžiamas spektaklyje, visgi tiesa ta, kad garbingo amžiaus dar nespėję sulaukti žiūrovai jau nebėra nei matę šios aktorės vaidinančios, nei girdėję jos skaitančios poeziją. Žinoma, giliau besidomintieji teatru gali susirasti įrašų, arba – pasižiūrėti spektaklį „Lietuviškoji Nora“, į kurį įtraukta ir garso bei vaizdo medžiaga (videodailininkas – Karolis Bratkauskas). Tad labai aiški viena iš šio, kaip ir kitų B. Mar, spektaklio strategijų – šviečiamoji.

M.Mironaitės gyvenimo istorija pasakojama fragmentiškai, bet chronologiškai – nuo mokymosi teatro studijoje pas Romualdą Juknevičių Kaune iki paskutinių vaidmenų, atskleidžiant aktorės laikyseną per visus didžiuosius išbandymus – karą, vyro Algirdo Jakševičiaus mirtį, sovietmečio „teismus“ ir pasmerkimus, santuoką su Juozu Baltušiu, nusivylimą teatru kaip įstaiga ir pagaliau senatvę. Paradoksaliai varijuojant pakilimo ir nuopuolio motyvais (spektaklio kodu galėtume laikyti pradžioje nuskambančią vieno iš amžininkų liudijimą „Praėjusio šimtmečio scenos ragana. Nes scenoj ji darė ne tik ką gali, bet ir ką nori. Dievinta, keikta. Ir… tokia vieniša“), Mironaitės gyvenimo istorija labiausiai sutelkiama į du epizodus: Henriko Ibseno dramos „Nora“ pastatymus Vilniaus miesto teatre 1942 m. (rež. R. Juknevičius) ir Vilniaus rusų dramos teatre 1959 m. (rež. L. Lurjė), kurie Noros vaidmenį atlikusiai aktorei ir pelnė didžiausią sėkmę.

„Nora (Lėlių namai)“ – klasikinė realistinė drama, ano meto aktorinio talento ir profesionalo meistrystės matas, yra antrasis Birutės Mar spektaklio sluoksnis, padedantis interpretuoti ir Monikos Mironaitės kaip primadonos mitą, ir šiuolaikinės aktorės B. Mar požiūrį į Ibseno dramą bei teatrą apskritai.

M.Mironaitės gyvenimo siužetinė linija vyniojama ramiai, santūriai, beveik nevaidinant (čia reikėtų aiškesnio sprendimo – vaidinti ar nevaidinti primadoną), daugiau pasakojant praėjusio šimtmečio legendą. Tai daroma kūrybinio prisiminimų vakaro principu, įterpiant ir poezijos skaitymų, atkuriant sovietmečio literatūrinių vakarų atmosferą.

Tuo tarpu į pasakojimą apie Moniką įterpiamos Ibseno „Noros“ scenos jau vaidinamos „visa koja“, ir čia B. Mar įrodo galinti būti įsimintina Nora, ne blankesnė už ankstesnes lietuviškąsias (M. Mironaitę, R. Staliliūnaitę, D. Overaitę) – lyg ir daugiau žinanti, labiau subrendusi, išmintingesnė. Ypatingas jųdviejų su Helmeriu (akt. Aleksas Kazanavičius) duetas, Kazanavičiui kuriant priešingą tradicinėms interpretacijoms vyrą – jis despotiškas savo vaikiškumu, silpnumu, irzlumu ir negebėjimu jausti savo žmonos, todėl Noros apsisprendimas atrodo lyg netekęs dramatizmo, savaime suprantamas, kaip kad daugelio šiuolaikinių porų.

B. Mar, nevaidindama Monikos, o tik vietomis pabrėždama jos sudėtingą charakterį ir gaivališką temperamentą, vis dėlto antrina šiai asmenybei kaip aktorė aktorei: lyg pačios Mar sceninė tiesa skamba Monikos ištarmė, atsakant į žurnalisto klausimą apie šiandieninį teatrą: „Apie teatrą? (ilga pauzė) Nebėra tyrumo, didelių siekimų… Anksčiau teatro liga buvo patosas. Dabar ateina kita – prastumas, akademinio liga. Apskritai su giliausiu liūdesiu darau išvadą, kad dabar režisieriaus, ne aktoriaus epocha. Retame spektaklyje aktorius turi progą išsisakyti, nes pas režisierius – daug iš galvos, mažai iš širdies…

Žiūrėkit, kaip išeina paskutiniai mohikanai. Jei nepasisaugosim, liks vieni novatoriai. Tikrą meną dabar galima kurti tik individualiuose vakaruose. Savo asmeninį teatrą.“

B. Mar, šio sezono premjera pradėjusi naują savo kūrybinio kelio etapą – įkūrusi „Solo teatrą“, spektaklyje „Lietuviškoji Nora“ išryškina aktorės kaip talentingos individualybės, kuriančios, mąstančios ir kenčiančios, bet turinčios savo langą į žvaigždynus, vertikalę. Jos Nora palieka silpną ir nepajėgų suprasti Helmerį tarsi XXI a. aktorė, paliekanti stagnuojantį režisūrinį teatrą – išaugtus lėlių namus. Teatras ir menas įdomus ir paveikus tada, kai yra asmeniškas, autentiškas, kai kalba savo tiesą. Monika, Nora – tai moterys, pajėgios pasirūpinti pačios savimi. Tokia yra ir B. Mar. Ji, kaip ir Mironaitė, klausia: „Ar nekeista, kad mūsų spauda beveik nieko nerašo apie artistų literatūrinius vakarus? Tai kažkodėl laikoma artistų saviveikla: girdi, teatre neturi darbo – tai ir deklamuoja. Kažkada, kai ketino apie mane rašyti, sakiau: kodėl nateinate į mano vakarus? Kodėl tik spektaklius žiūrite? Juk skaitymas – tokia didelė mano gyvenimo dalis… Taip ir nesulaukiau.“

Aktorystės kaip aukšto, pašvęstųjų meno, teatro kaip šventovės idėją B. Mar kėlė jau spektaklyje „Unė“ apie aktorę Unę Babickaitę. Jos Salomėja spektaklyje „Poetė“ taip pat yra pirmiausia moteris kūrėja, kurios emocinės viršūnės ir bedugnės neatsiejamos nuo atnašavimo poezijai. Aktorė, be monospektakliuose ištobulintos profesinės meistrystės, puoselėjanti ir savo teatro idealą, tikėjimą teatru kaip asmenybių susitikimo vieta, šiais ant teatro ir ne teatro ribos balansuojančių eksperimentų laikais atrodo kaip vieniša uola plačiame vandenyne. Tuo ji irgi primena Moniką Mironaitę – savo vienišumu, trapumu ir nepaprasta aktorine bei žmogiškąja stiprybe.

„Solo teatras“, anot B. Mar, – tai nebūtinai vieno aktoriaus teatras. Juk ir „Lietuviškojoje Noroje“ jau vaidina keturiese (kartu su V. Anužiu, M. Capu, A. Kazanavičiumi). Pasak aktorės, tai toks teatras, kuriame girdėti kiekvieno aktoriaus balsas. Čia griežtos spektaklio koncepcijos, režisūrinių sprendimų ar eksperimentų, įstaigos infrastruktūros stoką atsveria aktorinė laisvė ir asmeniškas ryšys su publika bei save valdančios bendruomenės fenomenas, sukuriantis kone utopijos įspūdį. Monika Mironaitė, nors laikyta primadona ir savo reikliu elgesiu tą mitą palaikiusi, apie tokį teatrą sovietmečiu galėjo tik pasvajoti.

Vis dėlto dar vienas iš kodų, kuris spektaklyje lieka iki galo neperskaitytas, yra šis, sakytum, atsitiktinis, Mironaitės leptelėjimas: „Žurnalistas. Drauge Mironaite, ką jūs dar mylite be teatro? Mironaitė. O kas jums sakė, kad aš myliu teatrą?“ Spektaklio svarbiausioji idėja, aktorinio ir asmeniško teatro ilgesys ir apsisprendimas jį kurti, galėtų būti subtiliau „paslėpta“ po nenuspėjamais daugiaveidžio gyvenimo-teatro žaidimais. To nenuspėjamumo, gaivalingumo ir gebėjimo išlikti aukštai pakelta galva – savybėmis, kuriomis buvo apdovanota M. Mironaitė, ir norisi palinkėti naujajam „Solo teatrui“.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/kaip-suvaidinti-primadona-arba-birutes-mar-apsisprendimas/281460
© Lietuvos žinios

Aktorė Birutė Mar visą savo talentą dovanojo lietuvių teatro legendai, amžinai įsimylėjusiai lemtingai moteriai Monikai Mironaitei (1913–2000). Aktorės gyvenimo ir kūrybos motyvų prisodrintą spektaklį ji parodė Vilniaus mažajame teatre.

Žiūrovai taip pat jautėsi gerokai pamaloninti, apdovanoti. Pastarąjį sakinį norėjau pratęsti brūkšneliu ir glaustai įvardyti visokeriopas aktorės B. Mar dovanas. Tačiau supratau – vienu sakiniu nepavyks. Jis bus milžiniškas, gremėzdiškas, o estetinė pajauta to neištvertų. Tad imuosi dalybos – skyrelių.

Pirmosios dovanos

Pirmiausia B. Mar išdrįso pati virsti M. Mironaite, įsikūnyti. Priminti savitą aktorės balsą jį dar girdėjusiems žiūrovams. Tie prieš spektaklį tik ir šnibždėjosi: „Ar „Tylioje naktyje“ ją matėte?“ O „Baltas rožes, rožinius dramblius“ žinote?“ Kokia buvo nuostabi „Kruvinose vestuvėse“!

Žengusi į avansceną Birutė atvėrė didžiulį glėbį ir žemoku valdingu balsu pasisveikino: „Labas vakaras, gerbiamieji draugai.“ Kaip tais tolimais 1981-aisiais, kai Menininkų rūmuose keturias valandas truko M. Mironaitės kūrybos vakaras, skaityta čigoniška poezija: „Įkišk ranką man į krūtinę – ištrauksi šaltą gyvatę, žaliąją meilės gyvatę…“

Žalia gyvatė taip ir rangėsi visą spektaklį – čia susiedama praeitį ir šiandieną, čia keldama priešpriešas, veikėjų susidūrimus. Galiausia įraudusi nuo M. Mironaitės gyvenimo intrigų ir aistrų virto raudonu šaliu. Su juo B. Mar pasileido per sceną siautulinga Noros – žymiausio M. Mironaitės personažo – tarantela.

Spektaklio gyvybė

Spektaklio autorė leido žiūrovams pasiklausyti M. Mironaitės balso, savito jo tembro, paskaninto seno įrašo traškesio. Scenos gilumoje nušvisdavo archyviniai spektaklių vaizdai, aktorės personažų portretai, storai pertepti grimu.

Skambėjo Monikos artimųjų, bendraamžių prisiminimai. Spaudos citatos, kritikų verdiktai. Posėdžių protokolų, teatro sienlaikraščio ištraukos. Liaupsinančios, smerkiančios – prieštaringos, kaip ir M. Mironaitės gyvenimas, kaip ir ji pati.

Kolizijas – visuomenės požiūrio ir asmeninės tiesos, menininko ir epochos, „stalininės premijos laureatės“ ir moters – paryškindavo Monikos komentarai. Iš čia ir sėmėsi gyvybės „Lietuviškoji Nora“.

Į kaukėtą pasimatymą

Spektaklio statytoja B. Mar priminė žiūrovams, kaip M. Mironaitė atėjo į dramos studiją pas režisierių Romualdą Juknevičių. Priminė ir „didžiąją meilę“, santuoką su režisieriumi Algirdu Jakševičiumi, pirmąjį – kaukėtą – jų pasimatymą Laisvės alėjoje. Algirdas mirė per karą, 1941 metais, palikdamas moterį su jųdviejų kūdikiu ant rankų. Dukra Dagnė Jakševičiūtė sekė tėvais, tapo aktore.

Su Albertu Juozėnu – rašytoju Juozu Baltušiu – Monika suartėjusi kone atsitiktinai. „Ištekėjau keistai, tarsi šantažo būdu“, – M. Mironaitės prisiminimais prabilo aktorė B. Mar. J. Baltušis pasiūlęs jai su ketverių metukų dukryte vasarą pagyventi rašytojų viloje šalia Vievio. Maniusi, tik nuvešiąs ir grįšiąs į Vilnių.

Atvažiavo. „Administratorius ir sako: „Sveiki, Baltušiai. Turim vieną puikų kambarį, bet tik viena lova… Ar sutilpsit? Pastovėjau tada ir… peržengiau. Galima prie visko priprasti. Net gyventi su svetimu žmogumi“, – karčiai liudijusi M. Mironaitė. Tai vienas švelnesnių prisiminimų, nuskambančių spektaklyje apie vyrą.

Ruošėsi Sibirui

Spektaklio kūrėja atskleidė menininkės ir sovietinės ideologijos susidūrimą. Iškart po karo M. Mironaitei buvo primintas buržuazinis auklėjimas, manieros. Imta kapstytis ir atrasta, kad aktorė yra Vasario 16-osios Akto signataro kunigo Vlado Mirono dukterėčia.

Teatras nesyk svarstė jos „moralinį veidą“, o sienlaikraštis skelbė, esą M. Mironaitės „tarybinė pozicija“ nesanti tvirta. Tai perskaitęs J. Baltušis nusiminė, burbtelėjo: „Einam, Monikute, namo, ruošimės į Sibirą.“

B. Mar nepaverčia Monikos sovietmečio auka, juoba – antitarybininke. Išlaiko pusiausvyrą. Prisimenamas epizodas, kai M. Mironaitė keršijo R. Juknevičiui už tai, kad šis po karo vedė jos draugę aktorę Oną Knapkytę.

„Užuot vokiečių metais mus vedęs į pogrindį, R. Juknevičius dirbo, statė spektaklius ir mus vertė dirbti vokiečiams!“ – tokį kaltinimą metė Stalino sušaudyto režisieriaus Vsevolodo Mejerholdo mokiniui.

Duobėje

Dėl intrigų Akademiniame dramos teatre M. Mironaitė neteko galimybės repetuoti, jai niekas nesiūlė naujų vaidmenų. Moteris pirštais badyta ir dėl to, kad pražudė ją mylėjusį jauną aktorių. Net pačiai siūlyta nusižudyti.

Aktorę teisė ir kolegos. Apie elgesį, nesuderinamą su tarybinio piliečio moraliniu veidu, pasisakė Kazimiera Kymantaitė, Napoleonas Nakas, Pranas Treinys, Petras Zulonas. „Teatras – tai pamazgų, tinginių ir ištvirkėlių duobė“, – padarė išvadą M. Mironaitė.

Nuo 1955-ųjų ji dirbo Vilniaus valstybiniame rusų dramos teatre. Čia vėl vaidino Norą, ir vėl jos pažiūrėti plūdo žiūrovai. Tačiau – kur aikštingoji M. Mironaitė, ten ir bėda. Žvelgdama į šiam teatrui atiduotą laiką, M. Mironaitė tarė (o B. Mar sušuko): „Trylikos metų katorga po partinės organizacijos padu! Kodėl aš ne lietuvių teatre?!“

Finalas. Išsigelbėjimas ir triumfas

Dar viena B. Mar dovana spektaklio žiūrovams tapo jos scenos partneriai, susirinkę iš trijų sostinės teatrų – Aleksas Kazanavičius, Vytautas Anužis ir Mindaugas Capas. Lyg to būtų maža, žiūrovai tapo dar vieno – Solo teatro – atsiradimo liudininkais. „Lietuviškoji Nora“ yra debiutinis naujojo teatro pastatymas.

Būta ir daugiau staigmenų – spektaklio spektaklyje, lyg dovanų dėžėje atrastum dar vieną dėžutę. Su minėtais aktoriais B. Mar atgaivino Henriko Ibseno „Lėlių namus“ ir legendinę Norą, kuri padėjo M. Mironaitei išgyventi karą, tapo jos sceniniu talismanu. Išsigelbėjimu ir triumfu.

Iš „Lietuviškosios Noros“ į „Lėlių namų“ sceneles žiūrovus perkeldavo ne tik staiga pasikeitusios dekoracijos, bet ir subtili, „negirdima“ kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika.

Spektaklio finale balsai ėmė aidėti lyg didžiulėje šventovėje. Girdėjosi M. Mironaitės pašnekesys su Rūta Staliliūnaite – jai patikėjo Noros vaidmenį. Su Laimonu Noreika – prašė nesilankyti jos šermenyse. Tada dar didesnė erdvė – žvaigždėtas nakties dangus – apgaubė spektaklio veikėjus.

„Žvaigždynai yra mano nepaprasta meilė“, – ramiai tarė M. Mironaitė. Lietuviškos scenos šviesuliai ėmė tolti ir atrado savo vietą žvaigždėtame skliaute.

Sielos išpažintis

Kodėl spektakliui rinkosi būtent Noros personažą? – šiuo klausimu pasivijome aktorę B. Mar Kijeve, kur ji jau kitą dieną ruošėsi rusų kalba vaidinti „Ledo vaikus“. B. Mar atsakė: „XX amžiaus pradžioje ir tarpukariu Nora buvo bene garsiausias moters vaidmuo. Juo matuotas talentas.

Be to, kai kurie vaidmenys aktoriaus žmogišką esmę, gylį atskleidžia geriau nei gyvenimas, kasdienybė. Būtent Noros vaidmeniu atsiverdavo ta skaidrioji M. Mironaitės pusė – tyroji jos siela. Gyvenime būta daug intrigų, apkalbų, purvo ir šalčio. Ir tik Nora jai padėdavo nuplauti visas savo nuodėmes.“

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/monika-mironaite-dare-ka-galejo-ir-ka-norejo/273544?fbclid=IwAR2bWCOMb8Ftvgz3JnNwKZsvIzr923r6TFYO75F7bNmC5-fxwKGFm8LQzbw
© Lietuvos žinios

Pokalbis su aktore, režisiere, rašytoja Birute Mar apie artėjančią premjerą – spektaklį „Lietuviškoji Nora“ aktorės Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais, kuris bus parodytas spalio 2 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre per Scenos meno kritikų asociacijos renginių ciklą „Lietuvos teatro amžius“.

– Nors Lietuvos nacionalinis dramos teatras, kurio aktorė esate, šiuo metu renovuojamas, jūs intensyviai kuriate. Lietuvos rusų dramos teatre rodomas Jūsų spektaklis „Dostojevskio angelai“ (premjera 2016 m.), pelnęs apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje, LNDT galima pamatyti pas mus ir svetur šiltai sutinkamą, 2015 m. pastatytą „Ledo vaikai“ pagal Jūsų pačios tėvų ir senelių tremtinių prisiminimus… „Lietuviškoji Nora“ – apie Lietuvos teatro legendą, dramatiškąją ir neprilygstamąją Moniką Mironaitę. Savo spektakliuose dažnai paliečiate primirštas, apeinamas, bet labai svarbias mūsų kultūrai temas. Kodėl šįsyk apie Moniką Mironaitę?

– Kurti spektaklį apie M.Mironaitę paskatino puiki teatrologės D.Šabasevičienės idėja – Lietuvos valstybės šimtmetį paminėti pristatant ryškiausias istorines Lietuvos teatro asmenybes. Tuomet išsyk galvon atėjo: M.Mironaitė. Aišku, nesu mačiusi Monikos legendinių jaunystės spektaklių – tik jos paskutiniuosius darbus, esu sutikusi ją kelissyk teatre, kai grįžau po studijų Sankt Peterburge 1993 metais. Teatro legenda tada pasirodė piktoka, baisu buvo prie jos prieiti. Bet vėliau perskaitytos dvi jos dukters D.Jakševičiūtės parengtos knygos apie mamą išties sukrėtė – koks tragiškas ir sudėtingas buvo šios Lietuvos teatro primadonos gyvenimas…

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./Monika Mironaitė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./Monika Mironaitė Bet M.Mironaitės atradimas sekė po H.Ibseno pjesės „Lėlių namai“ – ji jau seniai gulėjo ant mano stalo, mėginau rašyti jos sceninę adaptaciją kameriniam spektakliui. Prieš trejetą metų su kolegomis aktoriais pamėginome sukurti šios adaptacijos eskizą – parodėme jį Norvegijos ambasadoje, vėliau dar padirbėję – Tytuvėnų vasaros festivalyje. Labai norėjosi tęsti šį darbą, bet jis pasirodė pernelyg didelis vien mūsų pajėgoms, be teatro palaikymo. Ir štai, praėjus trejiems metams, „Norą“ vėl priminė D.Šabasevičienės idėja – iš pradžių galvojau tiesiog pabaigti jau pradėtą „Noros“ eskizą M.Mironaitei paminėti, juk ji Norą vaidino dukart: 1942 m. Valstybės teatre Vilniuje (rež. R.Juknevičius) ir 1959 m. Lietuvos rusų dramos teatre (rež. L.Lurjė). Abu spektakliai tapo legendiniais, žmonės plūdo žiūrėti Noros…

Tačiau kuo labiau ėmiau gilintis į M.Mironaitės biografiją, tuo įdomiau darėsi: kaip įkūnyti žaižaruojančią jos sceninės ir gyvenimiškos būties mozaiką scenoje? Tuomet ir atėjo mintis sujungti jos dienoraščius ir amžininkų prisiminimus su H.Ibseno pjesės epizodais. Juk Monika, aktorė ir žmogus, savo gyvenime tarsi nuėjo Noros kelią – nuo naivios mergaitės iki brandžios, vidinę laisvę išgyvenančios moters. Kaip ir Ibseno pjesėje, taip ir gyvenime ji patyrė ir šantažą, ir nusivylimus, ir skausmą, jai teko nesyk balansuoti ant ribos tiek teatre, tiek asmeniniame gyvenime. Taip ir gimė pjesės „Lietuviškoji Nora“ idėja.

– Moniką Mironaitę iš tiesų galėtume pavadinti aktore, savyje talpinančią Lietuvos teatro amžių. Gimusi 1913 m., ji gyveno ir kūrė ir tarpukario, ir sovietmečio, ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, dirbo su pirmaisiais profesionalaus lietuvių teatro režisieriais Algirdu Jakševičiumi, Romualdu Juknevičiumi, Stasiu Ušinsku, sovietmečiu jai suteiktas LTSR liaudies artistės vardas, ji tapo rašytojo ir aktyvaus veikėjo Juozo Baltušio žmona. Net ir itin talentingam žmogui ( o gal kaip tik jam) nelengva atlaikyti politinių santvarkų kaitą, vis naujus jų reikalavimus. Kaip manote, kas padėjo Monikai Mironaitei pereiti visas savo gyvenamojo laiko audras, prisitaikyti (o gal – nesitaikyti) prie vis naujų režimų, kodėl jos gyvenimas, nors dramatiškas, bet gal ne toks tragiškas kaip kito Jūsų spektaklio „Poetė“ herojės Salomėjos Nėries?

– Išties, sąsajų su Salomėja Nerimi esama nemažai. Monika dievino S.Nėrį, vadino jos kūrybą „stebuklu“. Abi pradėjo savo kūrybos kelią nepriklausomoje Lietuvoje, abi – labai talentingos ir jautrios, greitai patikinčios idėjomis – Salomėja parašė „Poemą apie Staliną“, M.Mironaitė, pasak amžininkų, genialiai deklamavusi V.Majakovskio poemą „Leninas“ ir S.Nėries poemą „Keturi“. Salomėjos gyvenimas nutrūko anksti, Monikai teko sulaukti 2000-ųjų, gilios senatvės. Jai išties teko pereiti visą XX a. istorijos „mėsmalę“.

Išlikti jai padėjo, be abejo, J.Baltušio žmonos statusas, nors dėl savo tiesaus būdo ne kartą buvo ujama ir žlugdoma. Padėjo, manau, dar ir tai, kad ji buvo talentinga aktorė – gebėjo ir gyvenime apžaisti situacijas, puikiai nešioti vieno ar kito vaidmens kaukes, ją apsaugančias nuo visuomenės spaudimo. Pjesėje buvo įdomu pamėginti atspėti ir sudėlioti tą jos vidinių būsenų ir prisitaikymų „arsenalą“. Jai, žinoma, tai kainavo nemažai energijos ir dvasios pastangų, visos nuoskaudos kaupėsi viduje ir kankino ją nelengvoje senatvėje.

– Spektaklį dėliojate iš M.Mironaitės laiškų, prisiminimų, dienoraščių, interviu; jos kūrybos vakaruose skaitytų eilėraščių ir pasisakymų, H. Ibseno pjesės „Lėlių namai. Nora“ ištraukų, taip pat M. Mironaitės amžininkų – L.Noreikos, J.Baltušio, A.Jakševičiaus, R.Staliliūnaitės, A.Girdzijauskaitės, P.Treinio ir kt. prisiminimų fragmentų. Kai kuriuose iš tų prisiminimų ir pasisakymų išryškėja prieštaringos nuomonės ne tik apie mūsų scenos legendą, bet ir jos dažnai „nesušukuota“ nuomonė apie savo amžininkus, scenos partnerius, gyvenimo bendrakeleivius. Ar spektaklis mums atskleis „nepatogią“, tiesmukišką, žodžio į vatą nevyniojančią Moniką Mironaitę? Ar sugriaus jos kaip scenos deivės, garbinamos vyrų, sovietmečiu išaukštintos sėkmingos aktorės mitą?

– Be abejo, norisi parodyti M.Mironaitę ir „nesušukuotą“, ir mainančią savo kaukes, ir labai tikrą – savo sceninėje būtyje. Tiesiog papasakoti istoriją apie labai talentingą žmogų, kuriame telpa tiek daug… Dabar jau galima iš šalies žvelgti į aną laikmetį – jau sunku patikėti daugeliu dalykų, kad tai išties anuomet galėjo būti. Pvz., privalomi partiniai susirinkimai teatre su aktorių moralės svarstymais, kuriuose turi pasisakyti kolegos…

Dabar juokinga, o anuomet tai juk išties kėlė stingdančią baimę. Juokingai ir graudžiai atrodo ir anuometinės ideologinės spektaklių recenzijos, ir peržiūrėtos senos televizijos laidos, būtinai prasidedančios kreipiniais: „Draugai televizijos žiūrovai, drauge Mironaite“… Labai įdomu panirti į aną laikmetį, jį pajausti. O aktorės-legendos mito sugriauti neįmanoma, jis buvo ir išliks – nes iš teatro lieka kažkas, kas neregima akimis, bet tebeplevena. Turbūt todėl ir norisi šiandien kurti spektaklį apie M.Mironaitę.

– Spektaklyje panaudoti ne tik laiškų ir prisiminimų fragmentai, bet ir pačios Monikos rašyti eilėraščiai. Be to, jai buvo labai svarbi muzika – prieš spektaklį ką nors sugrodavo, mėgo Bachą, Bethoveną, Skriabiną. Tai buvo daugialypio talento asmenybė?

– Kaip kiekviena asmenybė – ir Monika savyje talpino daug: rašė, mokėsi kalbų, pati vertė, muzikavo, skaitė poeziją, tapė, be to, studijavo žvaigždynus. Man labai netikėtas buvo jos atsakymas į D.Kutraitės klausimą vienoje TV laidoje – Monika paminėjo, kad ji gyvenime išbandė daug visokių menų, bet nieko – iki galo. O kai nustebus žurnalistė paklausė: „Argi ir teatras – ne iki galo?“, Monika susimąstė. „Čia reikia pagalvot“, – tarė. Ir po pauzės pridūrė: „Gal kai kuriuose spektakliuose ir taip. Tai priklausė nuo to, kaip buvo dramaturgo išrašytas vaidmuo“…

– Esate sukūrusi spektaklius „Poetė“ apie Salomėją Nėrį (premjera 2005 m.), „Unė“ apie aktorę Unę Babickaitę (premjera 2010 m.), kuriais atkreipėte dėmesį į moterį menininkę, kūrėją, besistengiančią išlikti ir tarti savo žodį sudėtingame pasaulyje. Spektakliuose šių moterų lyg ir nevaidinate, daugiau pasakojate apie jas, drauge išreikšdama solidarumą su jomis, savotišką dvasinę seserystę. Dabar – Monika Mironaitė. Kuo ši aktorė, beje, taip pat kaip ir jūs vaidinusi akademiniame (dabar – nacionaliniame) teatre, artima jums pačiai?

– Daug artimų dalykų atrandu kurdama spektaklį. Monika irgi vaidino dviem kalbomis, lietuviškai ir rusiškai. Pati rašė. Kaip ir aš, kūrybos vakaruose skaitė ir M.Cvetajevą, ir S.Nėrį. Viena pirmųjų Lietuvos teatre suvaidino monospektaklį. Be to, kurdama spektaklį prisiminiau, kad ir mano močiutės mergautinė pavardė – Mironaitė. Ir netikėtai iš mamos giminių Amerikoje sužinojau – kad ji iš tiesų mano tolima giminaitė, taip pat jos dėdė – nepriklausomybės akto signataras. Ir Monika dienoraštyje rašo: „Mironų – ne giminių – Lietuvoje nėra…“

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./Monika Mironaitė – Nora Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./Monika Mironaitė – Nora Jei kalbėtume apie dvasinius dalykus, man ji artima savo vidine laisve, stiprybe, atsidavimu kūrybai. Pasak A.Girdzijauskaitės atsiminimų, ji išoriškai nebuvo išsiskirianti „primadona“, viskas slypėjo jos viduje. Artima ir tai, kad ji išties „degė“ teatru, be teatro jai buvo sunku gyventi. Žinoma, ir šiame spektaklyje nevaidinsiu M.Mironaitės, o pasakosiu apie ją, tarsi būdama šalia – man daug įdomiau leisti žiūrovui pačiam pajusti ir įsivaizduoti heroję, kurios balsu kalbu.

– Apie Moniką Mironaitę turime pasirodžiusias dvi jos prisiminimų knygas – „Monika Mironaitė. Apie gyvenimą, meilę, kūrybą“ (sud. Dagnė Jakševičiūtė, 2002) ir „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“ ( sud. Dagnė Jakševičiūtė, 2008), tačiau neturime monografijos, įdėmiai ir nuosekliai analizuojančios šios aktorės gyvenimą ir kūrybą. Apskritai atrodo, kad teatrologai, apmąstydami režisūrinę epochą teatre, yra daugiau dėmesio skyrę režisieriams nei aktoriams (išskyrus retas išimtis, tokias kaip Antano Vengrio „Nemuno mergaitė“ apie aktorę Oną Rymaitę ar Audronės Girdzijauskaitės „Kazimiera Kymantaitė“). Savo spektakliais bandote užpildyti ir teatrologines spragas…

– Spektaklis, žinoma, ne teatrologinė analizė ar chronologinė biografija. Man dokumentinis spektaklis – tai galimybė pasirinkus vieną ar kitą herojų–asmenybę kalbėti apie universalius dalykus, apie nūdieną. Ir Monikos užrašai liudija, kad esminiai dalykai mene nesikeičia: talentingas žmogus visados nepatogus, „nesušukuotas“, pavojingas visuomenei savąja laisve.

Teatrologams įdomesnės režisūros studijos turbūt todėl, kad ten yra daugiau galimybių analizuoti, išprotauti, sudėlioti viską „į lentynėles“. Aktoriaus menas – labiau vibracijų, širdies menas, jį apibūdinti sunkiau. Kad parašytum apie aktoriaus darbus, reikia ypatingo kritiko jautrumo, meilės pasirinktam herojui. Dirbdama teatro muziejaus archyvuose, atradau sau, kad dauguma kritikų straipsnių, ditirambų, skirtų M. Mironaitės vaidmenims analizuoti – labai nuobodūs. Daug įdomiau skaityti jos pačios dienoraščius, mintis, amžininkų prisiminimus. Ten žaižaruoja tikras žmogaus gyvenimas.

Man D.Jakševičiūtės knygos labai padėjo suprasti M.Mironaitę – jose daug širdies, tikros emocijos, įtampos – ir dukters nuoskaudos, ir žavėjimasis mama, mėginimas ją suprasti, apginti.

– Naująjį spektaklį kuriate su bendraminčių komanda – kompozitoriumi Antanu Kučinsku, choreografe Sigita Mikalauskaite, kostiumų dailininke Indre Pačėsaite, aktoriais Vytautu Anužiu, Aleksu Kazanavičiumi, Mindaugu Capu, videodailininku – Karoliu Bratkausku . Tai nėra monospektaklis, kaip kad „Poetė“ ar „Unė“. Didesnės aktorių trupės prireikė norint suvaidinti H.Ibseno „Noros“ scenas? Moniką norėjote parodyti apsuptą vyrų?

– Taip, ir puiki H.Ibseno pjesė reikalavo partnerių vyrų, ir pats Monikos gyvenimas – vyrų apsuptyje. Pasak A.Girdzijauskaitės, jos kerų negalėdavo atlaikyti būtent vyrai, o moterys Monikos nemėgo. Spektaklyje prabils ir J.Baltušis, ir jos kolega bei artimas bičiulis senatvėje – Laimonas Noreika. Dar spektaklyje labai norėjos paliesti ir „čigonišką“ temą. Monika 1981 m. surengė kūrybos vakarą, kuriame skaitė čigonų poeziją. Man tai pasirodė labai artima jos gyvenimui – čigono meilė, čigono būties kelionė, čigoniška laisvė…

O kuriame spektaklį su išties puikia komanda – su jais gera ir kartu būti scenoje, ir repetuoti, ir gerti arbatą. Džiaugiuos, kad jie irgi užsidegė šia idėja.

– Monika Mironaitė – legendinė Nora, dusyk suvaidinusi šią H.Ibseno pjesės „Lėlių namai“ heroję. Prieš imdamasi šio vaidmens 1972 m., Rūta Staliliūnaitė net rašė laišką M.Mironaitei, prašydama jos palaiminimo. Ir jūs esate mąsčiusi apie šios Ibseno dramos pastatymą. Kuo jums artima Nora?

– Turbūt ir man, kaip R.Staliliūnaitei ar M.Mironaitei, Nora artima – pasak Rūtos, savo „dvasiniu maksimalizmu“. Monika laiške Rūtai rašė: „Galbūt Norą vėl vaidins (lietuviškai!) po dvidešimties metų. Tegu ji vis tobulėja“. Ir pridūrė, kad Rūta nepamirštų daug valgyti, nes sunkesnio vaidmens nebūna. Po R.Staliliūnaitės ją puikiai suvaidino ir D.Overaitė J.Vaitkaus pastatyme Vilniaus jaunimo teatre. Nors M.Mironaitė ir nepriėmė J.Vaitkaus spektaklio III veiksmo interpretacijos, laikė ją pernelyg režisūriška, deklaratyvia, nepaliečiančia širdies.

Šiuo mūsų darbu savaip norisi pratęsti „Lietuviškos Noros“ tradiciją. Jau kitame amžiuje, kuomet laiškai – nebe dėžutėse, o kompiuteriuose; Kalėdų šventei nedaugelis vyrų žmonas moko šokti tarantelą, retas bankininkas namie groja fortepijonu, vyrai ir moterys jau tapo lygūs, o išeiti moteriai iš namų – jokia tragedija. Bet kažkas išliko nepasikeitę. Tą pajusti ir atskleisti sunkiausia, bet ir prasmingiausia. Kai scenoje tai pavyksta, tuomet, pasak Monikos, teatras giliai paveikia žiūrovą, jis gali spektaklio nepamiršti daugelį metų. Ir tada visai nesvarbu, kokios epochos kostiumais scenoje vilki aktoriai.

– Neseniai įkūrėte „Solo teatrą“. Kadangi jau seniai esame įpratę matyti Jus kaip savarankišką ir daugelio talentų kūrėją, kodėl savo teatrą formaliai įsteigėte tik dabar? Kokių turite kūrybinių planų, ar tai bus tik vieno aktoriaus teatras, ar „solo“ šiuo atveju reiškia, kad visi aktoriai spektakliuose bus unikalūs ir kiekvieno solavimas bus išgirstas?

– Jau seniai savojo mažyčio teatro idėja tvyrojo ore, nors aš be galo myliu savo „didįjį“ nacionalinį dramos teatrą ir jo žmones, kur dirbu jau per dvidešimties metų – šiame teatre sukurti beveik visi manieji spektakliai. Bet visų aktorių (kaip ir M.Mironaitės) kūrybiniame gyvenime esti įvairių periodų – tai teatre būni labai reikalinga, tai seka pauzė, kada atrodo, kad vidumi užaugai ir galėtum dabar tiek daug nuveikti, o tenka išlaukti. Be to, apskritai keičiasi teatro statusas, vertybės, man labai gaila, kad teatre nebelieka kūrybos vedlio – teatro meninę kryptį formuojančio režisieriaus.

Taip pat skaitykite: Birutė Mar: buvau bailė, bet scena išgydė baimes Gaila, kad nebelieka ir to, apie ką svajojau studijų laikais: „teatras – namai, šventovė, tarnystė…“. Dabar toks labai greitai besimainančių didesnių ar mažesnių „projektų“ laikas – rinkodara, reklama, viešieji ryšiai, vadyba… Žodis „kūryba“ lieka antroje vietoje. Ir nejučia teatre nebelieka ėjimo gilyn, jautrumo viens kitam, pagarbos, meilės.

O norisi turėti tą savo „salą“, išsaugoti ir perduoti žiūrovui savas vertybes. Ir toliau vaidinti tuos kamerinius spektaklius, kuriems dideliame teatre nebelieka vietos. Nes dažnai liūdna išgirdus klausimą: „O kodėl teatras neberodo tavo spektaklio?“ – „Nežinau“… Ir jauties tarsi kalta prieš tą žiūrovą. O šiandien, man regis, ypač svarbu scenoje kalbėti apie Lietuvos istoriją, jai svarbias asmenybes. Dalintis su jaunąja karta savo atradimais – pasakoti jiems scenoje apie Salomėją Nėrį, Unę Babickaitę, Joną Biliūną, ir – apie Moniką Mironaitę.

Žinoma, šiandien „Solo teatras“ – dar tik vardas, tačiau ir akstinas sukurti kažką gražaus ir prasmingo.

O tokį pavadinimą pasirinkau, nes… tiesiog erdvus man šis žodis, solo. Ir mano poezijos knyga kažkada taip vadinosi. Solo – tai vieno instrumento ar žmogaus balsas, balsas orkestre. Man visada buvo brangiausias toks teatras, kuriame Aktorius, jo balsas – svarbiausias spektaklio orkestre, nes būtent aktoriaus atsivėrimo dėka teatras jaudina, tuo jis ir nepamainomas.

– Ačiū už pokalbį ir šiltos publikos „Lietuviškajai Norai“.

Skaitykite daugiau