Monospektaklis pagal Margueritte Duras romaną
foto: Lara Khatchikian
Scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar
Scenografas – Artūras Šimonis
Kompozitorius – Antanas Jasenka
Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė
Video režisierius – Antrius Jakučionis
Režisierės asistentė – Regina Garuolytė
Iš prancūzų k. vertė A.Bieliauskas
Vaidina Birutė Mar
Spektaklio trukmė 1 val.
Spektaklio premjera įvyko Menų spaustuvėje, vėliau Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre 2001 m. Nuo 2018m. – atnaujintas Solo teatro spektaklis.
Spektaklis vaidinamas lietuvių, rusų ir anglų kalbomis.
Nuotraukos iš spektaklio:
foto: D.Matvejevas ir Lara Khatchikian
Šiuolaikinės prancūzų rašytojos Marguerite’os Duras (1914-1996) kūrinių temos – meilė kaip dvasios išganymas, ilgesingas laukimas, herojų bandymas išvengti beprotiškos aistros. Autorė tyrinėja geismų pasaulį, tačiau atsisako psichologinės analizės, nesiekia atskleisti savo personažų poelgių priežasčių.
“Meilužis” – autobiografinis Marguerite’os Duras romanas, parašytas 1984 metais ir apdovanotas Gonkūrų premija. Tai pasakojimas apie penkiolikmetės prancūzės ir kinų milijonieriaus meilę 4-ojo dešimtmečio Indokinijoje. Herojė pirmąkart patiria aistrą, “nuo kurios galima numirti”. Ši be galo atvira, aistringa, šokiruojanti moters išpažintis – spektaklio pagrindas. Birutės Mar “Meilužis” – modernus spektaklis, perteikiantis poetišką M. Duras kūrinio prisiminimų audinį, pasitelkus teatro priemones – šviesą, muziką, šokį.
Per daugiau nei dešimtmetį spektaklis “Meilužis“ netruko Lietuvos žiūrovų ir užsienio žiūrovų dėmesio bei sulaukė tarptautinio pripažinimo – pelnė eilę tarptautinių teatro festivalių apdovanojimų.
Birutė Mar apie “Meilužį”
“Meilužis” – bene rizikingiausias mano eksperimentas teatro scenoje; šis M.Duras romanas ilgai gulėjo ant stalo ir viliojo jį inscenizuoti, tačiau vis nesiryžau – ilgai atrodė, jog pastatyti šio kūrinio scenoje neįmanoma, nors ir labai norėjosi išdrįsti. Tik bene po dešimtmečio ryžausi.
Tai viena gražiausių kada nors skaitytų meilės istorijų, nors, rodo, pati banaliausia – penkiolikmetės prancūzaitės ir turtingo trisdešimtmečio kino aistra; pirmieji jaunos herojės kūniškų jausmų, geismo, meilės išgyvenimai; universali, kiekvieno savaip išgyventa pirmoji vyro-moters sueities patirtis, kurią savo prisiminimuose kiekvienas nešiojamės kaip juokingą ar graudžią, gražią ar liūdną paslaptį.
M.Duras kūrinyje tai perteikiama itin subtiliai ir jautriai, o sykiu tekstas šokiruoja savo atvirumu ir laisve, paprastu kalbėjimu apie intymiausius gyvenimo įvykius. Turbūt todėl, jog M.Duras šį autobiografinį pasakojimą užrašė būdama jau septyniasdešimties – romane man itin žavi praėjusio laiko distancija, savų prisiminimų modeliavimas, o sykiu – autentiško mito apie «aistrą, nuo kurios galima numirti» kūrimas (pati rašytoja tikriausiai šią savo istoriją mintyse modeliavo daug metų, ją vis iš naujo išgyvendama – ne veltui, jau parašiusi «Meilužį», po keleto metų pasakojimą darsyk perrašė ir pavadino «Meilužis iš Šiaurės Kinijos», 1991).
Žavesio «Meilužiui» teikia ir jo veiksmo vieta: Indokinija, 1930-ųjų Saigonas su savo spalvomis, kvapais, atmosfera, egzotišku rytų kultūros ir tradicijų dvelksmu. Kažką panašaus teko išgyventi ir man, kuomet metus teko praleisti Japonijoje – pajusti Rytų ir Vakarų kultūrų ir tradicijų, žmogiško mentaliteto skirtumus.
Kaip papasakoti savo prisiminimus scenoje? Kaip teatro priemonėmis (muzika, spalva, šviesa, judesiu, balsu) perteikti meilės ir aistros nuotaikas, dviejų žmonių meilės istorijos etapus, kintantį požiūrį į save bėgant laikui? Tai buvo įdomu, kuriant “Meilužį” – M.Duras kūrinio universalumas leido į spektaklį įpinti daug autentiškų patyrimų.
Labiausiai norėjosi teatro erdvėje išgyventi už žodžių slypinčią TYLĄ, talpinančią visokias gyvenimo spalvas – džiaugsmą, kančią, artumą, vienatvę; liudijančią mūsų trapaus gyvenimo, nesugrąžinamo laiko, meilės ir mirties paslaptį. Tylą, kurioje tik vienas žingsnis iki išpažinties riksmo…
Monospektaklio žanras pasirodė artimiausias šiai M.Duras pasakojimo intonacijai; nes tai – maksimalaus sceninio išgyvenimo galimybė, leidžianti būti arčiausiai žiūrovo, kalbėti apie pačius intymiausius dalykus.
ERDVĖ
Spektaklio veiksmas vyksta lakoniškoje dekoracijoje: ant mėlynai apšviesto stiklo-veidrodžio matyti keli daiktai – prisiminimai: granato vaisiai, kriauklės, rytietiškos atsispindinčios širmos. Tai tarytum herojės prisiminimų erdvė, prisiminimų jūra. Ant širmos kelissyk spektaklyje atsirandantis videoprojekcijoje cigaretės dūmas – banguojantis, irgi primenantis jūrą ar praėjusį herojės jausmų laiką.
Į šią erdvę žengia mažutė herojės figūrėlė, papasakoti savo istorijos, įvykusios prieš daugelį metų. Vėliau, ši erdvė transformuosis į laivo denį, plaukiantį per Mekongą, ant kurio stovės lemtingasis kino meilužio automobilis. Vėliau tai virs meilužio kambariu, motions namais, vaikystės prisiminimų erdve…
ŠVIESA
Kartu su herojės prisiminimų nuotaikomis mainysis ir ekspresyvus erdvės apšvietimas: spektaklio pradžioje – geltonos ryto saulės apšviestas kelto denis, ant kurio stovės pasauliui atvira penkiolikmetė mergaitė; vėliau – jos žengimas į prieblandoje, tamsoje slypintį, viliojantį aistros pasaulį (meilužio kambarį); virstantį raudonai nušviestu aistros “kilimu”; vaikystės prisiminimų epizode scena nusidažys akinančiai balta spalva, o spektaklio pabaigoje – virs mėlynu prisiminimų veidrožiu-jūra…
VAIDYBA
Tai ekspresyvus, besimainančių ritmų spektaklis. Sykiu intymus – pokalbis su žiūrovu, lyg pasakotum savo paslaptį. Minimalistinėmis priemonėmis (balsu, judesiu, gestu, emocija) perteikiami skirtingi herojės amžiaus tarpsniai, jos keitimąsis. Spektaklyje labai svarbūs kontrastingi vaidybos ritmai, emocijų kontrastai, plastikos ir balso kaita (nuo šnabždesio iki išsilaisvinimo riksmo; nuo paaugliško naivumo niuansų balse iki pavargusios, patyrusios moters gerždžiančių intonacijų…)
MUZIKA
Muzika spektaklyje turi ypatingą reikšmę, nes tai – prisiminimų muzika. Herojės žodžių, minčių nuotrupos, pasikartojančios fonogramoje, persipinančios su prancūziškų dainelių melodijomis (kažkur toli – Paryžius, į kurį vėliau iškeliaus herojė), rytietiškos muzikos motyvais, subtiliais pianino garsais (vaikystės prisiminimu), aistros virpesiais-impulsais, pagreitėjusiu širdies ritmu, suskambančiu nesyk fonogramoje.
ŠOKIS
Spektaklyje – kelios svarbios šokio, plastikos scenos (herojės aistros, pirmosios nakties emocijų išraiška). Tai, ko neįmanoma perteikti žodžiais.
…
Spauda, atsiliepimai
Kartą ketvirto dešimtmečio Indokinijoje gyveno jaunutė neturtinga prancūzaitė Marguerite Duras. Jau po daug laiko, tapusi garsia elitine rašytoja, romane „Meilužis“ ji aprašė ir tą metą, ir Mekongo grožį, ir savo erotinę iniciaciją.
Buvo romanas, buvo puiki Jeano Jacqueso Annaud ekranizacija, o dabar šios rizikingos medžiagos ėmėsi narsi Akademinio dramos teatro aktorė, anksčiau jau nustebinusi netrivialiu S.Beketo „Laimingų dienų“ perskaitymu Birutė Marcinkevičiūtė.
Man keistos dėl „Meilužio“ pasigirstančios šnekos – girdi, atlikėjai vis dėlto ne penkiolika su puse metų, kaip herojei. Jei tai sako profesionalai, suabejoji jų sąlyginumo jausmu: juk bet koks menas – ne pats gyvenimas, o tik tų realiųjų impulsų atspindys.
Juolab kad „Meilužio“ herojė – dvilypis paveikslas. Filme jaunąją vaidino jauna Jane March, o už kadro jos, jau subrendusios moters, lūpomis kalbėjo pati Jeanne Moreau.
Monospektaklio žanras leidžia atlikėjai vienu metu spręsti abi užduotis. B.Marcinkevičiūtė, kuri – ir prozos inscenizuotoja, nebando kategoriškai teigti: buvo tik taip.
Vyksmas scenos kvadratėlyje – subjektyvus, ir kas žino, ar nepatyrusi mergaitė tikrai buvo intuityvi gundytoja, neilgam sau pajungusi turtingą kiną, nors tie santykiai buvo tiesiog neįmanomi – ir dėl amžiaus, ir dėl socialinių, rasinių skirtybių.
Ar tai buvo vienintelis atvejis, kuris būna kiekvienai moteriai, svarbus dėl to, kad pirmas, o suidealizuojamas tik brandžiame amžiuje, ar vis dėlto tai buvo vienintelė meilė, jau vėliau protu suvokta? Į žiūrovo sąmonę tokie klausimai nuo scenos pažeriami subtiliai, tarsi rytietiškoje akvarelėje.
Fiziškai prikaustytą prie scenos S.Beketo heroję Vini „Meilužyje“ keičia ekspresyvi, prasmingų pauzių pertraukinėjama dinamika.
Ji išreiškia ir pagreitintą jaunos dvasios pulsą, ir galbūt vyresnio žmogaus abejones, blaškymąsi tarp galimų kadaise buvusių santykių traktuočių, ir net visuomenės (minios) nepalankią reakciją, ir, žinoma, B. Marcinkevičiūtės profesionalumą.
Neilgas, minimalių, bet tikslių detalių spektaklis (jau apdovanotas Sankt Peterburge) ritmiškai toks turtingas, kad tariesi matąs kone visą žmogaus gyvenimą.
Spektaklyje žavi sunkiai derančių dalykų samplaika.
Tragizmas dėl neįmanomo ir – nepaisant nieko – gyvenimo pilnatvės džiaugsmas, suponuojamas ne tik kūniškų malonumų, bet ir iš prancūziškos dainelės nuotrupų, ir raudono kimono – tegul ir sudėvėto, bet natūralaus šilko, ir tegul nešvaraus Mekongo vandenų ramybės, nuostabiai perteikiamos banguojančia videolinija (scenografas – A.Šimonis, videorežisierius – A.Jakučionis).
Aktorės balsas byra skambiais jaunatviškais karoliukais, slegia nostalgijos nuovargiu, pasigirsta tarsi iš senos, jau šnypščiančios plokštelės. Likimas…
O už rytietiškų širmų, kažkur netoliese, vis banguoja amžinosios upės tėkmė. Mūsų nebus, o ji tebebanguos…
“… Birutės Mar plastiniai pasažai “Meilužyje” prikelia atmintyje E.Munko “Šauksmą” ir “Gyvenimo šokį”; tragiškas ekspresionizmas, tapęs šio monospektaklio pagrindu, diktuoja ypatingą sceninę laisvę, drąsą, išsivadavimą iš bet kokių tabu; o įstabūs ir jautrūs rytietiški akcentai (raudonas granato vaisius, didelė perlamutrinė krauklė, kiniška šiaudinė skrybėlė) čia įgyja simbolinę reikšmę: vienišos, nerandančios ramybės sielos; bei kūno, užvaldyto vien tik aistros.
Emocionaliai ir plastiškai prisodrintas spektaklis, trunkantis vos valandą, veržliai kyla parabole. Žiūrovams retsykiais tiesiog gniaužia kvapą. Net neskaitęs M.Duras romano ar nematęs J.J.Annaud filmo, net nesuprantantis kalbos žiūrovas, šiame Birutės Mar sceniniame atradime supras viską. Tam apibūdinti pakaktų dviejų žodžių: meilė ir jūra.”
“Aistros ir prisiminimų jūra Birutės Mar spektaklyje “Meilužis” (7 meno dienos, 2019.02.01)
“Spektaklio jubiliejų mininti Birutė Mar: jaučiausi, tarsi vaidinčiau vaikams, kuriems garsiai apie tai kalbėti dar tabu” (Aušra Gudavičiūtė kalbina Birutę Mar spektaklio “Meilužis” jubiliejaus proga, www.lrt.lt, 2021.01.16)
Apdovanojimai
I-ji premija – tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Monoklis“ Sankt Peterburge /Rusija, 2001/
Grand Prix – tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Vidlunia“ Kijeve – „už aukšto profesionalumo, konceptualumo ir vizualios išraiškos harmoniją monospektaklio žanre“ /Ukraina, 2001/
Tarptautinio žiūri diplomas “už vaidybos meistriškumą“ – Maskvos tarptautiniame monospektaklių festivalyje /Rusija, 2002/
I-ji premija – tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Thespis“ Kylyje /Vokietija, 2003/
Prizas “už spektaklio meninę visumą“ – tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Armmono“ Jerevane /Armėnija, 2003/
Žiūrovų prizas – Vroclavo tartpautiniame monospektaklių festivalyje “Wrostja” už monospektaklių triptiką – „Meilužį“, „Žodžius smėlyje“ ir „Antigonę“ /Lenkija, 2004/
Grand Prix – tarptautiniame monospektaklių festivalyje “Zvaigzdne“ Venspilyje /Latvija, 2004/
Grand Prix – tarptautiniame monospektaklių festivalyje Bitoloje /Makedonija, 2004/
Grand Prix – tarptautiniame monospektaklių festivalyje ““Aš“ Molodečne /Baltarusija, 2005/
Pagrindinis prizas ir žiūrovų prizas – tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“ Visagine /Lietuva, 2006/
Pagrindinis prizas – tarptautiniame monospektaklių festivalyje “Monobaltija” Kaune /Lietuva, 2009/
Diplomai “Už geriausią moters vaidmenį” ir „Už geriausią monospektaklį“ – tarptautiniame kamerinių teatrų festivalyje Oriole /Rusija, 2011/
Tarptautiniai festivaliai, gastrolės
Tarptautinis eksperimentinių teatrų festivalis „Gutta Cavat“ Rygoje /Latvija, 2000/
Tarptautinis teatrų festivalis “Transit”, Holstebro /Danija, 2001/
Tarptautinis monospektaklių festivalis „Monoklis“ Sankt Peterburge /Rusija, 2001/
Tarptautinis monospektaklių festivalis “Vidlunia” Kijeve /Ukraina, 2001/
Minsko Baltarusijos dramos teatras – spektaklio gastrolės /Baltarusija, 2002/
Tarptautinis moterų teatro festtivalis “Magdalena Pacifica” Kalyje-Bogotoje /Kolumbija, 2002/
Tarptautinis „Vieno aktoriaus festivalis“ Maskvoje /Rusija, 2002/
Tarptautinis monospektaklių festivalis “Thespis” Kylyje /Vokietija, 2003/
Tarptautinis jaunųjų teatro festivalis Puloje /Kroatija, 2003/
Tarptautinis gatvių teatro festivalis, Porec /Kroatija, 2003/
Tarptautinis monospektaklių festivalis “Armmono” Jerevane /Armėnija, 2003/
Tarptautinis monospektaklių festivalis “Zvaigzdne” Venspilyje /Latvija, 2004/
Tarptautinis monospektaklių festivalis Bitoloje /Makedonija, 2004/
Tarptautinis monospektaklių festivalis “Wrostja” Vroclave /Lenkija, 2004/
Tarptautinis monospektaklių festivalis „Aš“ Molodečne /Baltarusija, 2005/
Europos teatrų festivalis „Best of European Solo“ Cikagoje /JAV, 2005/
Kaliningrado teatras “Na Baseinoj” – spektaklio gastrolės /Rusija, 2006/
Tarptautinis monospektaklių festivalis „Atspindys“ Visagine /Lietuva, 2006/
Europos Teatrų konvencijos festivalis „Backstage Europe“ St.Ettiene /Prancūzija, 2006/
Tarptautinis jaunimo teatro forumas “Mart kontakt” Mogiliove /Baltarusija, 2008/
Tarptautinis “Teatro Netto” festivalis Tel Avive /Izraelis, 2008/
Tarptautinis teatro festivalis “Slavianskije teatralnyje vstretshi” Gomelyje /Baltarusija, 2008/
Tarptautinis monospektaklių festivalis “Monobaltija” Kaune /Lietuva, 2009/
Tarptautinis teatro festivalis “Arts-Scene”, Vaugnery /Prancūzija, 2010/
Tarptautinis kamerinių teatrų festivalis Oriole /Rusija, 2011/
Tarptautinis monospektaklių festivalis Vladikavkaze /Rusija, 2011/
Tarptautinis monospektaklių festivalis Fudžeiroje /Jungtiniai Arabų Emiratai, 2012/
Al Madina teatras, Beirutas – spektaklio gastrolės /Libanas, 2012/
Tarptautinis teatrų festivalis „Vasara“ Druskininkuose /Lietuva, 2013/
Tarptautinis monospektaklių festivalis „Atspindys“ Visagine /Lietuva, 2015/
Tarptautinis teatro festivalis “Monofest’2016”, Medrese teatras, Selcuk /Turkija, 2016/
Tarptautinis teatro festivalis “Druskininkų vasaros teatro sankryža” /Lietuva, 2018/
Tarptautinis netradicinių teatrų festivalis “Kopriva”, Koprivnice /Čekija, 2022/
Tarptautinis teatro festivalis “Adaptacie 2022”, Spiska Nova Ves /Slovakia, 2022/
Tarptautinis monospektaklių festivalis “Sam na javisku”, Trencin /Slovakija, 2022/
/