„ŠILKAS“

Šilkas – gražu… Šilkas su dailiu piešiniu, subtilių spalvų. Šilko drabužiai, aprangos detalės dažniausiai skirti pasipuošti šventės proga, einant į viešumą. Šilkas – puošnus, bet nešildantis. Kai šalta, rengiamės kitokiais drabužiais, pasiūtais iš kito audinio.

Šilkas įnoringas, nepriglundantis prie kūno – krintantis klostėmis, slystantis nuo paviršiaus. Šilkas nepaklusnus: tiek siuvėjui, tiek apdaro šeimininkui. Dažniausiai prie jo turime prisitaikyti mes, o ne atvirkščiai. Šilkas (tiek audinys, tiek drabužis) išsaugo laisvės, lengvumo pojūtį. Ir – kažin ko tolimo… Bet esamo: būtino, esminio. O gal – ir nepasiekiamo?

Spektaklis „Šilkas“ visas šias šilko savybes išlaiko – scenos kalba žiūrovui perduodama šilko (kaip materijos bei poetinio-filosofinio simbolio) dvasia. Ta, kuri alsuoja ir literatūros kūrinyje – Alessandro Baricco to paties pavadinimo romane, pagal kurį sukurtas spektaklis.

Rytuose viena būtinų šilkverpių auginimo sąlygų – aplinkos grožis, harmonija. Augintojai jais rūpinasi, stengiasi sukurti palankiausią aplinką. Jei vyksta karas ir aplink siaučia agresija, pyktis, neapykanta – šilkverpiai pasmerkti žūčiai. Galbūt tai pagrindinė šilko kelio pražūties priežastis tiek sceninėje, tiek literatūrinėje A.Baricco istorijoje? Pavieniai herojai čia nieko negali pakeisti.

Pagrindinis „Šilko“ kūrėjų dėmesys sutelkiamas ne paviršinei istorijai papasakoti, buitiniams santykiams parodyti, bet turbūt svarbiausiai spektaklio minčiai atskleisti: žmogiškos (vidinės ir tarpusavio santykių) harmonijos ilgesiui, ieškojimui, suradimui. Ervė, grįžęs iš kelionių, visko patyręs ir praradęs iliuzijas, pagaliau ją pasiekia. Tik tuomet jo pasaulis tampa vientisas, viskas – jau! – suderinta ir skamba, harmoningai susidėlioja moteriškasis ir vyriškasis pradai (In ir Jan, Anima ir Animus), tik tada Ervė lemta pažinti Moterį visą – žmoną Eleną, Japonę, moters Balsą – dvasią. Tai tarsi trejybė, apimanti vieną – Mylimą Moterį… Tikriausiai pilnatvę pasiekia ir vyrui atleidusi, laukti ir viską priimti išmokusi Elena – tai byloja jos pomirtinis, Japonės vardu rašytas laiškas.

Man gražiausios, įsimintiniausios scenos: Elenos ir Ervė rytietiškas arbatos gėrimo ritualas vyrui sugrįžus; Ervė pasakojimai apie kelionę, Elenai dovanotos popierinės išlankstytos gervės iš lagamino; Ervė maištas prieš Baldabju valią; mėlynas japoniškas laiškas – išlankstyta gervelė; Elenos išėjimo iš šio pasaulio scena – kai ji tyliai, ramiai užmigdo savo vyrą ir tolsta į Anapus…

Trijų pagrindinių herojų santykiai spektaklyje parodomi atvirai, išgrynintai, jie gal net labiau atskleisti, palyginti su literatūriniu kūriniu. Dėmesys nukreiptas tik į šiuos žmones, jų santykių raidą, transformaciją. Žiūrovui tai įdomu – jaudina, įtraukia į veiksmą, jo ritmą ir muziką; regėta istorija lydi dar ilgai.

Scenografijoje subtiliai, metaforiškai, neįkyriai naudojami rytietiški motyvai, aplinkos detalės: saulės skėtis, kimono (juo vilki ir Elena, ir japoniška lėlė), arbatos puodeliai, išlankstyti laiškai, kardas, popierinės gervės, ryžiai ir smėlis avanscenoje; rytų stilistiką primena Elenos ir Ervė kambario interjeras. Pagrindiniai scenografijos akcentai, autentiškas rekvizitas – iš ano, „gyvojo“ Rytų pasaulio, nors didžioji spektaklio veiksmo dalis vyksta XIX a. Prancūzijoje, mažame Lavidjė miestelyje. Vienintelis, simboliškai abu (Rytų ir Vakarų) pasaulius jungiantis spektaklio akcentas – varpas. Tai tarsi skirtingus vaidmenis atliekantis personažas, iškalbingai prabylantis svarbiose spektaklio scenose.

Spektaklyje svarbus ir baltas perregimas šydas, skiriantis sceną į dvi dalis: šiapus ir anapus – toli… Horizonte, už šydo, kur supasi popieriniai paukščiai, sklinda varpo dūžių aidas, kur iškeliauja Ervė – tartum dvasios lygmuo. Tai, kas amžina. Sceninis veiksmas vyksta paraleliai, skiriamas tik šydo – ir realybės ir iliuzijos sandūroje. Tolumoje dominuoja vertikalios linijos. Šiapus – vingiuotos ir horizontalios, susitinkančios varpinės – vartų įvaizdyje. Tik spektaklio pabaigoje dvi realybes skiriančios ribos nebelieka, kai nebesitikinti sulaukti iš Japonijos grįžtančio vyro Elena nuplėšia šydą…

Išskirtinę reikšmę spektaklyje turi balsas. Pasak Ervė, „žmonos Elenos balsas – pats gražiausias pasaulyje“. Galbūt tai vienas pagrindinių šio spektaklio paradoksų: nors paslaptingosios Japonės balso Ervė taip ir negirdėjo – scenoje Japonės personažas įkūnytas būtent balsu: jos veido, figūros gerai net neįžiūrime – ji scenos gilumoje, anapus šydo… Suvokus ar bent pajutus šį paradoksą (o paradokso lygmuo – tikro, aukšto vertės kūrinio savybė) – imi suprasti ir patį spektkalį, nors „Šilko“ atveju tai net nebūtina įvardyti žodžiais.

Kaip minėjau pradžioje, šilkas dėvimas ne tam, kad šildytų žvarbią dieną, bet po spektaklio išlieka pojūtis, jog sceninis kūrinys sušildytas kūrėjų širdžių, minčių.

Inscenizacija gimusi iš subtilios „Šilko“ personažų, kūrinio idėjos pajautos. Spektaklyje juntamas kiekvieno kūrėjo įnašas: savos patirties, dvasinių ieškojimų – lyg savosios šilkverpių gijos – stiprios ir tikros – įaudimas į bendrą vientisą audinį. Regis, tiek siūlai lygiaverčiai – itin sąžiningai, kruopščiai, meistriškai, su dideliu atsidavimu ir rūpesčiu suverpti. Jie, atrodo, tapo ne vien „Šilko“ audiniu, bet virto ir stygomis, kuriomis grojama, kurios skamba darniai, harmoningai, šviesiai – skleisdamos išmintį, atverdamos subtilių jausmų pasaulį.

Spektaklyje suskamba balta muzika , apie kurią rašė ir A.Baricco: „Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai…“ Balta muzika – lyg iš paties balto spektaklio šydo išausta. Ji – veikėjų tarpusavio santykių niuansuose, jų lengvų vos vos plazdėjimų žaismėje.

Šilkas – gražus, slystantis, lygus, lengvas… Iš „šilko jausmo“ atsirado A.Baricco romanas; iš jo – plastiška, meniška, vaiski ir atidi literatūrinio kūrinio inscenizacija. Šis spektaklis – stiprus, savarankiškas teatrinis kūrinys.