„ŽODŽIAI SMĖLYJE“

“Balta erdvė. Ateina moteris ir sustingsta. Jos ilgas sijonas „suauga“ su scena. Nuo čia prasideda Birutės Marcinkevičiūtės „Žodžių smėlyje“ veiksmas – judėjimas mirties taške, t. y. Personažo vienatvėje, jo regėjimo lauke.

B.Marcinkevičiūtė, premjerinio monospektaklio režisierė ir atlikėja, kompozitorius Antanas Kučinskas ir dailininkė Jolanta Rimkutė išgrynina Samuelio Beketo „Laimingų dienų“ situacijos metaforinį pradą. Scenoje vietoj dramaturgo siūlomo smėlio ir iki pusės jame prasmegusios Vini yra vienintelė baltoje erdvėja apčiuopiama dekoracija – kostiumas. Ilgas pūstas standus iš lopų susiūtas sijonas, ant kurio Vini gali pasidėti rankas.

Aktorės personažas tarsi išauga iš dekoracijos, dekoracija – iš personažo.Tokia materijos ir gyvos būtybės apykaita kuria ir talpią vienišo žmogaus metaforą, ir konkretizuoja personažą, leidžia priartėti prie jo egzistencijos ašies.

Baltai nupudruoti plaukai ir baltas senstantis veidas ženklina tą vienatvės stadiją, kai žmogus jau ima garsiai kalbėtis su savimi, su prisiminimais, su erdve.

„Pradėk savo dieną, Vini“, – iš pat pradžių pasireiškia nuožmus, kiek abejingas B.Marcinkevičiūtės personažo santykis su savimi. Ji šiurkščiai stumia save į dieną. Svarbus Vini sąmoningumo laipsnis: ji žino, kas su ja vyksta, ir kartu neprisileidžia beprasmybės, visa apimančio, stingdančio tuštumos pojūčio. Iš čia ekspresija.

Ji budi. Distanciją į nekintančią visumą, vienišą savo būtį padeda išlaikyti prisiminimai.

B.Marcinkevičiūtės Vini nuoširdžiai, emocingai vaidina sau savo prisiminimus, tyčia prikeltus ir savaime išplaukusios iš sutrūkusios atminties.

Vaidina įvairiai, priklausomai nuo dabartinio šios moters santykio į vieną ar kitą iš atminties atklydusią detalę, vaizdą.

Pavyzdžiui, kaip gyvai, neskubėdama, tarsi prieš save matydama ji atgaivina paskutinių čia užklydusių „žmogiškų padarų“ istoriją. Prisiminimai ar vaizduotės padarinys? Aktorės Vini labai įdėmi bet kokiai atklydusiai minties nuotrupai. Jos vaizduotė imli, gebanti paversti prisiminimus oru, kuriuo ji kvėpuoja kasdien (atgaivina Vilį, daiktus, nuolat girdi fortepijono melodiją).

Vini kaip įmanydama kamšo tuštumą, nes visa, kas iš jos išeina, pajungta siekiamybei išgyventi dieną.

Yra momentų, kai prasiveržia aistra gyventi, bet Vini vėl tuoj sprunka, metasi kitur, įgauna nuožmią veido išraišką ir garsiai mąsto, kas toliau, arba stengiasi įsiklausyti į trupančią jos sąmonėje žodžio reikšmę.

Vini rūbas transformuojasi į prisiminimus. Jie vienu metu ir kalėjimas, ir gyvybiškai svarbi erdvė, be kurios – visiškas sąstingis.

Kada žmogus atsiduria mirties taške? Kada lieka tik judėjimas mirties taške? Senatvės ir gyvybės santykis. „Kam vėl visa tai traukti iš atminties? (…) Man skauda sprandą“ , – finalinėje scenoje sijonas virsta prisiminimų laiku, į kurį susmenga Vini.

Paties žmogaus gyvenimas – jo kalėjimas ir jo laisvė. Žmogui duota, o kaip jis sugebės ir panorės priimti duotybę, tau jau jo reikalas.

B.Marcinkevičiūtė savo personažu atvėrė vienatvės metaforą, tačiau ji liko šiapus rampos. Aktorės santykis su savo pačios vienatve lieka kamerinis, neišeina į tyrus.

Kai esi vienas, tuštuma praneša apie save netikėčiausiu pavidalu. Tekstas ir pats B.Marcinkevičiūtės kuriamas personažas turi visiško nuogumo, pasidavimo tuštumai galimybę, kuriai pavaldūs tyrai su savo vienatve. „Keistas jausmas, tarytum kas žiūrėtų į mane“, – sako Vini.

“Birutė Marcinkevičiūtė – gudri aktorė, akistatai su žiūrovais pasiryžusi ne vien todėl, kad yra „neužimta“. Literatūros kūrinys, virtęs krauju, sėkmingai transformavosi aktorės vizijų pasaulyje, ir ji visiškai atsidavusi jį suvaidino. Pirmajame premjeros spektaklyje buvo net nejauku matyti aktorę, grimztančią į jos situacijai adekvačias asociacijų būsenas, tačiau ilgainiui ji sugebėjo peržengti ribą ir būti personaže, valdančia aktorių, o ne atvirkščiai. Vini gyvenimas – sapnas grimztant į milijonus smėlio smiltelių; B.Marcinkevičiūtės vaidinamas, jis atrodo kaip gyvas sceninis eilėraštis. „Teatras be poezijos – ne teatras“. Monospektaklyje galbūt lengviausia pasiekti to poetiškumo, kadangi pats žanras diktuoja asmeninį santykį su meno kūriniu. Tarp žiūrovų ir scenos bet kokiu atveju susiformuoja autentiškas ryšys. Kita vertus, monospektaklis – pats nesuprantamiausias, nepriimtiniausias iš kamerinių ar polifoninių spektaklių. Teatras be konflikto neįmanomas, o čia scenoje plakasi vienas žmogus; jis konfliktuoja ir su savimi, ir su aplinka.

Suvokdama šias kraštutines teatro sąlygas (anksčiau pati režisavusi spektaklius), B.Marcinkevičiūtė nepabūgo savęs įgrūsti dar ir į pačias nepalankiausias dramaturgo iškeltas sąlygas. S.Beckettas iš Vini atima net galimybę laisvai judėti – žiūrovas regi torsą, grimztantį smėlio laike. Aktorė veja Vini „siūlų kamuolį“, į kurį lengvai įsisuki, nes jame it pro šydą lengvai persišviečia be galo graži Vini siela. Didelis kalnas, virstantis maža besisukančia muzikinės dėžutės lėle, nugrimzta mirties ar sapno grožio karalystėje…“ „

…B.Marcinkevičiūtės spektaklis savo dvasine kultūra puikiai atitinka didžiosios teatrinės kultūros lygį. Aktorė niuansuotai valdo visas savo „antrininkės“ dvasinio gyvenimo peripetijas. Vini gyvenimas- sapnas, grimztant į milijonus smėlio smiltelių, atrodo kaip gyvas sceninis eilėraštis.“

14 metų, 30 festivalių – tokia yra Birutės Mar spektaklio „Žodžiai smėlyje“ biografija. Pagal Nobelio premijos laureato Samuelio Becketo pjesę sukurtas monospektaklis atvėrė kaunietei kelius į pripažinimą ir sėkmingai atlaikė laiko išbandymus.

Kuo „Žodžiai smėlyje“ svarbūs pačiai Birutei Mar? „Galbūt šis spektaklis – likimo veidrodis? Ne kartą esu pagalvojusi, kad vaidinsiu jį ir būdama visai senučiukė. Turbūt visai kitaip, prisimindama savo gyvenimą, tyliai tyliai. Juk jau dabar, praėjus keliolikai metų po premjeros, spektaklį norisi vaidinti tyliau. Mažiau Vini maišto, jis jau kitoks“, – sako kūrėja, savus „Žodžius smėlyje“ vėl tarsianti gimtajame Kaune.

– Kaip kelionės po pasaulį, skirtingoms kultūroms atstovaujančios publikos reakcijos pakeitė spektaklį?

– Kiekvienas spektaklis turi savo likimą, dabar jau tai žinau. Ir šio spektaklio kelias prasidėjo, sakyčiau, dar gerokai prieš premjerą – 1992 m. stačiau „Laimingas dienas“ kaip režisūros diplominį darbą Kauno dramos teatre su puikiais aktoriais Regina Varnaite ir a. a. Algimantu Masiuliu. Po šio pastatymo pjesė manęs nepaleido, vis galvojau apie ją, norėjau pati ją suvaidinti taip, kaip jaučiau.

Kai įvyko „Žodžių smėlyje“ premjera, man buvo 28 metai, daug kas sakė: tu dar per jauna ją vaidinti. Bet tuomet viską dariau intuityviai, tik raukšles teko sunkiai pieštis, nes jų dar nebuvo nė žymės. Parodžius premjerinį spektaklį Vilniuje (tuomet buvo 1998 m., kai teatrų salės buvo pustuštės), nė pagalvoti negalėjau, kad jis taip ilgai gyvens, apkeliaus tiek šalių. Lietuvoje šis spektaklis ir buvo rodomas tik pora sezonų. Likimas lėmė nuvykti į kelis tarptautinius festivalius ir netikėtai „Žodžiai smėlyje“ pelnė tarptautinių žiūri pripažinimą, prasidėjo kelionės.

Net nežinau kodėl, gal kad ten niekas nežinojo, kiek man metų, regėjo pirmiausia sceninę būtį? Daugelis po spektaklio net nustebdavo pamatę mane be grimo. O gal kad mano akyse tiesiog švytėjo begalinis noras būti scenoje? Stovėdavau valandą nejudėdama prieš žiūrovus, ant liemens kantriai laikydama bene septynis kilogramus sveriantį dailininkės Jolantos Rimkutės sukurtą sijoną, „smigau į žemę“, bet sykiu tai buvo – tikras gyvenimas, svajonės išsipildymas – solo muzikavimas scenoje…

Kažkas viename festivalių, pamenu, pasiūlė paruošti šią pjesę anglų – originalo – kalba. Žinoma, tai kainavo pastangų, juk šią pjesę ir lietuviškai vaidinti – kietas riešutėlis. Vaidinimas angliškai netikėtai atnešė naujų niuansų vaidmeniui – savito beketiško atsiribojimo, šalto aristokratizmo, leido tiesiai, be subtitrų susikalbėti su skirtingų šalių žiūrovais. Taip spektaklis, laikui bėgant, keitėsi, leido vis labiau įsigilinti į vaidmenį, herojės Vini, smengančios į žemę, būsenas.

Buvo metas, kai Vini vaidinti darėsi vis lengviau (tuomet beveik vien tą spektaklį ir vaidinau), tačiau ir savo gyvenimą ėmiau regėti Vini akimis. Nejučia pernelyg susitapatinau su vaidmeniu, išgyvenau labai keistą, sakyčiau, bergmaniškos „Personos“ patirtį. Bet tai – jau praeitis. Kelionės su „Žodžiais smėlyje“ suteikė daug džiaugsmo, pamatėme tiek šalių (iš pačių egzotiškiausių – Mongolija, Meksika, Emyratai, Jordanija…), susikūrė mūsų kelionių teatro trupė – kompozitorius A.Kučinskas, kostiumų dailininkė J.Rimkutė, scenos dailininkas R.Jančauskas. Vėliau kūrėme kartu ir kitus spektaklius, keliavome su jais.

„Žodžiai smėlyje“ kelerius metus jau buvo užmiršti, tačiau pernai netikėtai gavau kvietimą parodyti spektaklį Kaliningrade. Ir vėl sutapimas: spektaklis įvyko netrukus po žemės drebėjimų Japonijoje – tarsi tvyrojo ore beketiškos „pasaulio dykvietės“ nuojauta. Žiūrovai klausėsi vėl tokių aktualių S.Beketo žodžių sulaikę kvapą. Po spektaklio pamaniau: ir aš jau kitokia, pasak S.Beketo: „Jau nugyvenus didelę dalį gyvenimo“… Ir raukšles jau daug lengviau nusipiešti, jau savaime matyti jų kontūrai.

Galbūt šis spektaklis – likimo veidrodis? Ne kartą esu pagalvojusi, kad vaidinsiu jį būdama ir visai senučiukė. Turbūt visai kitaip, prisimindama savo gyvenimą, tyliai tyliai. Jau dabar, praėjus keliolikai metų po premjeros, spektaklį norisi vaidinti tyliau. Mažiau Vini maišto, jis jau kitoks.

– Esate aktorė, režisierė, poetė. Kada jaučiatės dvasiškai geriausiai – vaidindama, režisuodama ar rašydama, ar įvairios kūrybos formos susipina, ar kiekviena jų pasišaukia individualaus pokalbio? Ar tai, ką galima užrašyti poezijos eilutėmis, negalima išsakyti spektaklyje ir atvirkščiai?

– Visos kūrybos sritys teikia savito džiaugsmo, kitaip turbūt jų nesirinkčiau. Vis dėlto didžiausią laisvę patiriu stovėdama scenoje – tuomet žinau, kad esu stipri, net stipresnė už save. Gyvenime tokia ne visada moku būti… O susipinančios kūrybos formos atneša netikėtų galimybių. Štai kurdama pjesę ir vėliau spektaklį tarsi išgyvenu vaidmenį visais lygmenimis, iš pradžių, rašydama, – intelektualiai, vėliau repetuodama ir vaidindama – emociškai, fiziškai. Taip vis giliau eini į personažą, medžiagą. Paprastai, kai teatre mėnesį kuriamas spektaklis, to padaryti tiesiog nespėji – nenueini to kelio gilyn. Rašymas, poezija, šiuo metu knygos vaikams – man regis, tarsi kitas mano gyvenimas, savosios patirties reflektavimas. Sunku atsakyti, kodėl kažką išsakai eilėraščio eilutėmis, o kažkas sceniniu monologu ar dialogu. Kiekviena kūrybos forma, kaip sakote, – individualus pokalbis, bet kad ir kokia ji būtų, vis tiek kalbame savo sielos, širdies tonacija, virpesiais.

– Daug keliaujate po pasaulį. Ką jums atveria kelionės, turint galvoje ir rytiečių išmintį, kad keliauti (patirti kelionę) galima ir tarp keturių kambario sienų? Kaip, jūsų akimis, kinta Kaunas, kai į jį atvažiuojate? Ar miestas besikeisdamas, europėdamas ir t. t., neprarado emocinio virpuliuko, kai į jį sugrįžti: „Tai mano gimtasis miestas“? Pratęsiant anksčiau pasakytą mintį, ar miestas, šalis – taip pat gali pasikviesti individualaus pokalbio?

– Kelionės man – laisvės dvelksmas, pažvelgimas į viską iš šalies, apie tai vis rašiau eilėraščiuose, knygoje „Cinamonu kvepiantys namai“. Tai galimybė susitikti su savimi, taip pat – šyptelėti iš šalies pamačius savo juokingus prisirišimus. Apkeliavus pasaulį, kitokie atrodo ir namai. Sugrįžus į Kauną, dažnai suvirpa širdis: čia prabėgo vaikystė, čia S.Ivanauskaitės vaikų dramos studija, kurioje augau (dabar „Vilkolakio“ teatras), Kauno muzikinis teatras (mano pirmasis, kur moksleivė dainavau keliuose spektakliuose), taip pat gimtasis Kauno dramos teatras, kur kadaise žiūrėdavau kiekvieną spektaklį. Čia tebegyvena tėvai, laukia sugrįžtančios vaikystės kambarys. Ir sykiu Kaune man visados trūkdavo laisvės, norėjosi ištrūkti į didelį pasaulį… Tad individualus pokalbis su šiuo miestu – dvejopas. Nežinau, koks Kaunas dabar, kuo pasikeitęs, nes atvykstu visados trumpam, tarsi į savo praeities miestą. Šį sezoną, beveik kas mėnesį, „Teatro klubo“ kviečiama atvykti su savo spektakliais – pasijutau, tarsi turėčiau Kaune savo sceną, savo žiūrovą, kuriam įdomu tai, apie ką kalbu kūryboje. Savitas sugrįžimas namo? Be galo džiaugiuosi, kad įsikūrė ši teatrinė erdvė Kaune, kur prieš spektaklį dega žvakės, gera čia tiesiog pabūti, tai – tikra atgaiva šiais vis labiau komerciško meno laikais.

– O jei būtų galima laisvai pasirinkti, kur norėtumėte gyventi ir kurti? Ar tai apskritai įmanoma, ar nebūna taip: čia norėčiau gyventi, o čia realizuoti kūrybinius planus, dar kitur – atostogauti, keliauti, pažinti? Tiesą sakant, tuomet kyla klausimas: o kas yra „gyventi“?

– Gyvenime viskas keičiasi, anksčiau norėjosi didelių miestų, dangoraižių, dabar jau ateina laikas, kai už viską brangesnė darosi gamta. Dabar norėčiau pabudus pro langą matyti jūrą, girdėti pušų ošimą. Nežinau, gal tai kada nors išsipildys. Jei ne šiame, tai kitame gyvenime. Suprantu, kad sceninė kūryba reikalauja miesto būties, socialinės aplinkos, o rašymas – ramybės. Nežinau, kur likimas pasisuks, dabar ypatingai nežinau – tiesiog stengiuos jį girdėti. Klausimas „Kas yra gyventi?“ metams bėgant keičiasi, pati kūryba įgauna visai kitą prasmę, tai jau ne ambicijų ar jaunystės svajonių erdvė, bet gyvenimo patirties, prabėgančio laiko paliudijimas. Vis pagalvoju, kad turbūt jau galima dėti lygybės ženklą tarp kūrybos ir gyvenimo. O sykiu kūryba – galimybė būti virš, dvasios būtyje.

– „Žodžiai smėlyje“ – taip pat savotiškai gimtasis, nes tai pirmasis jūsų monospektaklis. Į kokius vandenis jis išplukdė, kokius sparnus išaugino, ir koks virpuliukas jį lydės, kai jį, turintį tiek metų, vaidinsite (kursite, išpildysite) Kaune?

– Vis prisimenu savo mamos žodžius: „Dabar kiekvieną rytą atsibudusi pasakau sau: „Dar viena laiminga diena…“ (taip kas rytą sako „Laimingų dienų“ herojė Vini). Virpuliukas lydi kiekvienąsyk vaidinant šį spektaklį, nes jame kiekvienąsyk privalai išgyveni savo likimą. Mirties artėjimą. Kovą už būtį. Kiekvienąsyk atvirai klausti žiūrovo: kaip išgyventi šią žemišką būtį – maištauti ar būti nuolankiems, kovoti ar išnykti, liūdėti ar džiaugtis tuo, kas skirta? Tai išties skausmingiausi klausimai kiekvienam iš mūsų. Tad ir šio spektaklio Kaune laukiu su jauduliu.

– Kokios mūzos glėbyje esate dabar, kuo dega širdis ir protas?

– Sezono metu teatras atima daugiausia energijos. Tad jau įpratau taip: laukiu vasaros, kad galėčiau rašyti. Per pastarąsias vasaras rašiau knygeles vaikams, galvoju apie naują. Taip pat tęsiu darbą prie pradėtos esė knygos apie kūrybą „Vaidmens šešėlyje“ – iš savo kelionių dienoraščių, pamąstymų apie kūrybą, teatrą, apie tai, kas yra gyventi…

http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/monospektaklis-atvere-kaunietei-kelius-i-pripazinima-600287

„Žiūrėdama spektaklį, ko gero, pirmą kartą supratau, kad Beketo teatras gali būti „gyvas, iš kaulų ir kraujo“. Tą man padėjo suprasti ji, Birutė Mar, jos talentas ir nepaprasti profesiniai sugebėjimai. O taip pat, manau, ir tai, kad ši aktorė nepaiso Antoni Liberos siūlomo interpretacinio Beketo kanono, kuris, regis, tiesiog kausto Beketo veikalų atlikėjus lenkus“

“Birutė atrodo kaip kukli „pilka pelytė“, tačiau kai išeina į sceną tampa ta, kuri diktuoja sąlygas. Verčia mus jaudintis, juoktis, bijoti dėl jos ir… galvoti. O tai daryti mums yra sunkiausia. Savo spektaklį Birutė vaidina trim kalbom. Lietuviškai (tai suprantama) ir rusiškai, bet taip pat ir angliškai, kuo negali atsistebėti anglai. Mums ji vaidino rusiškai. Vieną ar du itin dramatiškus momentus – lietuviškai. Daugelis normalių teatromanų Lenkijoje „nevirškina“ Beketo. Sako, kad nuobodus ir kad kankina. Birutė nedaro nei vieno nei kito. Birutė verčia galvoti, ir ne tik apie save“